Vieno tokio pasivaikščiojimo metu virš bromo pamačiau blykčiojant žalsvas neonines švieseles. Supratau, kad ten kažkas parašyta. Priėjęs arčiau akies krašteliu įskaičiau užmarštin nubėgantį tekstą: „tai, ko ieškai, yra čia...“.
Sukaupęs visą drąsą įžengiau į tamsų vidinį kiemelį, kuriame augo man nežinomos rūšies medelis – toks pat vienišas, kaip ir aš. Jau buvau beapsisukąs grįžti atgal į gatvę, kai pravažiuojančios mašinos priekinių žibintų šviesa kaip vagis įsilaužė į kiemo vidų ir apšvietė to medelio šakas. Ant vienos iš jų kabėjo ausinės su kažkieno paliktu muzikos grotuvu. Jį įsijungęs supratau, kad jo baterija beveik baigia išsikrauti. Tačiau to pakako, kad išklausyčiau pirmas dvi pasitaikiusias dainas.
Girdėjau balsą, švelnų lyg mėtų arbata, kvepiantį prisirpusiomis rudeninės saulės spindulių uogomis. Akimirką viskas manyje nurimo ir nebesijaučiau toks vienišas. Nepajutau, kaip visą laiką mirksėjusi baterijos padala užgeso amžiams. Įsivyravo tyla. Tačiau staiga vėl išgirdau tą balsą man sakantį: „nebijok, aš esu Rasa, bet gali mane vadinti Ramu“.
Taip mes pradėjome kalbėtis. Supratau, kad Ramu nėra iliuzija, o kuo tikriausia atlikėja. Todėl kaip pridera melomanui, įsijaučiau į žurnalisto vaidmenį:
- Labas, Ramu. Esi naujas vardas Lietuvos muzikiniame pasaulyje. Prisistatyk save penkiais sakiniais. Ką reiškia tavo slapyvardis?
- Slapyvardis – pasiutusiai sudėtingas dalykas. Turbūt būtų šaunu, jeigu mums nereikėtų slėptis po sugalvotais vardais arba, kitaip sakant, sugalvoti kažko įmantraus, lengvai įsimenančio (ir dar begalybę kriterijų atitinkančio raidžių derinio), kad tave atpažintų ir įsimintų. Pereinant prie atsakymo į klausimą, šios keturios raidės bene geriausiai apibendrina mano kūrybos emocinę atmosferą ir mano pačios vidinio pasaulio troškimus.
- Kodėl muzika ir kūryba? Ką šie dalykai reiškia tavo gyvenime?
- Kiek prisimenu save sąmoningą, tiek laiko ir kuriu. Mano gyvenime kūryba visą laiką reiškėsi įvairiausiomis formomis – muzika, literatūra, vaidmenimis teatre, tiesiog gražaus gyvenimo kūryba.
Visada norėjosi savyje glūdintį turinį išreikšti tam tikra kūrybine forma. Bet formos dar mokytis ir mokytis... Kūryba man – atgaiva, meditacija, išsilaisvinimas, žmogiškoji pareiga ir tobuliausias tikslas.
- Ką tik klausiau dvi tavo dainas. Trumpai papasakok, apie ką jos, kaip jos gimė? Kaip įsivaizduoji savo klausytoją?
- Dėkui Dievui, jos pasirodė. Pirmoji daina („Epilogas (feat.Egide)“), jau pagyvenusi, išlaukta ir išmylėta, apie žmoniškuosius jausmus, apie emocijas, kurios užlpūsta „iki“, „per“ ir „po“. Šie trys raktiniai žodžiai galėtų padėti gaudytis dainos esmėje. Tuo tarpu antroji daina „Prisimink mane“ – tikras kūrybinis pliūpsnis: staigiai gimusi ir išpildyta idėja. Apie ką ji, nepasakosiu, nes vis laukiu, ar nors vienas žmogus ją išgirdęs suvoks tikrąją jos idėją (tai yra tą, kokią aš į dainą įdėjau). O jeigu ne, palikime laisvės atradimams.
Savo klausytojo kol kas dar neįsivaizduoju, nes būtų per daug sunku įmesti savo muziką į kažkokią vieną dėžę, tą dėžę įdėti į kažkokį laivą ir paleisti plaukioti vis po tą pačią jūrą. Esu daugiabriaunė asmenybė, tokia ir mano kūryba, lai toks būna ir mano klausytojų ratas.
- Kokie tavo ateities planai?
- Reiktų išmokti planuoti! Kol kas horizonte – kelionė, savęs paieškos, profesinis ir kūrybinis tobulėjimas. Kaip besiklostytų mano karjera, kurti, dainuoti nenustosiu. Tokie tat ir mano planai – o daugiau tegul viskas lieka gyvenimiškai improvizacijai.