Susipažinome prieš metus ir viskas ėjosi kuo puikiausiai, nuo pat pradžių puikiai sutarėme. Nors ji už mane 7 metais vyresnė, metų skirtumo visai nesijautė. Netgi priešingai, tai aš dažniau norėjau ramiai praleisti vakarą, o ji vis sugalvodavo ką nors aktyvaus.
Tačiau viskas pasikeitė, kai po vestuvių nusprendėme keltis gyventi į jos butą. Iki pat įsikėlimo jame taip ir nebuvau buvęs. Ji vis juokaudavo, kaip, kad merginą reikia kviesti į svečius, o ne atvirkščiai. Pirmą vakarą, kai sunešėme mano daiktus, jau buvo vėlu. Aš paklausiau, kur padėti raktus. Ji pasakė – ant padėkliuko, nekreipk dėmesio, kad toks apsitrynęs, jau seniai galvoju pakeisti. Daug apie tai nemąsčiau, padėjau raktus ir tiek. Kitą dieną ryte žmona atnešė kavos ir padėjo puodelius su lėkštutėmis ant padėkliukų, tokių, kurie būna bare alui. Man pasirodė, kad lėkštutės jau atlieka padėkliukų funkciją, na, bet daug apie tai negalvojau. Kai norėdamas įjungti televizorių paėmiau distancinį, supratau, kad jis taip pat ant medinio padėkliuko Afrikos motyvais...
Artimiausiomis dienomis supratau, kad šiuose namuose beveik kiekvienas daiktas turi sau skirtą padėkliuką: radijas – metalinį gražų su kojytėmis, lėkštės yra dedamos ant specialių medinių pintų, servetėlės dydžio, padėkliukų, dantų krapštukai turi geltoną padėklą su šypsenėle, žmonos skaitoma knyga taip pat dedama į plastmasinį padėklą su knygos ženklu. Galėčiau dar vardinti ir vardinti. Pavyzdžiui, kiekviena pora batų ir šlepečių turi savo padėklą. Kam to reikia? Juk ir taip jomis vaikščiojama ant žemės. Čia norima grindis ar šlepetes apsaugoti? Nusprendžiau žmonai nieko nesakyti, bet ją stebėti.
Tai, ką aš sužinojau, mane suglumino. Mano antroji pusė kas mėnesį ant padėkliukų išleidžia nuo šimto iki kelių šimtų eurų. Keista, nes man priekaištauja dėl 20 eurų per mėnesį, kuriuos išleidžiu eteriniams aliejams. Ji ištisas valandas sėdi internete ir ieško informacijos apie padėkliukus. Jos pinterestas pilnas padėklų ir padėkliukų nuotraukų. Tas pats ir feisbuke. Ji neturi jokių kitų hobių ar interesų. Absoliučiai jokių. Kas blogiausia, su ja neįmanoma apie tai šnekėti. Ji kategoriškai neigia, kad tai nėra įprasta arba nesutinka, kad mums nereikia padėkliukų virtuvinio stalo kojoms. Nežinau, ką daryti, nenoriu taip gyventi ir kur man dėtis? Ant dar vieno padėkliuko?
Kai buvau bebaigiantis šį straipsnį, nuėjau pasidaryti arbatos, o kompiuterio neužrakinau. Kai grįžau, ji stovėjo prie kompiuterio su klausiančiu žvilgsniu. Tuo pačiu ir išsigandau, ir palengvėjo. Pagalvojau, gal bent dabar pakalbėsime atvirai. Tačiau ji tik paklausė, o kodėl pelytė be kilimėlio?