Mažiausiai šildė saulė, nuolat prausė lietus, užklupo sniegas ir šaltis, kuris siekė 3 laipsnių padalą, 15 cm storio sniego sluoksnis buvo apklojęs palapines po nakties, tai privertė sukaupti visas jėgas ir toliau energingai eiti tikslo link. Nueita 65 km, įkopta į 1382 metrų aukštį.
Nuostabūs kalnų vaizdai, besikeičiantys metų laikai leido pamatyti kalnų grožį, didybę, pajausti žmogaus trapumą, įvertinti fizines jėgas bei peržvelgti vertybes ir įsitikinimus. Tai kelionė ne vien su komanda, bet ir į save.
Paskutinę žygio dieną pasiektas Trolio liežuvis ir Lietuvos trispalvė sėkmingai suplazdėjo Aukso komandos „Crus Auri“ rankose. Buvo nesvarbu, kad kalnus gaubė rūkas ir lijo lietus, džiaugsmas ir emocijos liejosi per kraštus.
DofE Aukso komandos nariai: Kristupas, Eglė, Gabrielė, Austėja, Romena, Edvard ir Justina dalijosi savo įžvalgomis ir emocijomis.
DofE žygio metu pajutau savo moralinį sustiprėjimą, kad ir kaip sunku buvo, aš nepasidaviau. Sunkiausia turbūt buvo pirma diena, o kiekvieną kitą dieną darėsi vis lengviau, nes jau protas ir kūnas prisitaikė prie iškilusių sunkumų. Tik orai kėlė baimę, nes kiekvieną rytą jie darėsi vis bjauresni, pirmą dieną silpnas lietus, o paskutinį rytą jau ir pūga bei ledukai. Tačiau vaizdai, emocijos ir patirtis su žmonėmis liks atmintyje visą gyvenimą ir padės man tobulėti kaip asmenybei.
Šis žygis padėjo suprasti, kaip svarbu priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, nes be to neįmanoma sukurti puikios komandos. Žygio metu kartu su komanda patyrėme 4 skirtingus metų laikus per 4 dienas. Šios ekstremalios sąlygos leido kitaip pažvelgti į savo gyvenimą ir suvokti, kad išeitis yra visur, tereikia pasistengti ją rasti. Šis žygis parodė man, kokia stipri galiu būti ir kaip svarbu kartais prisiimti atsakomybę ir už kitus. Žygiuodama aš supratau, ką man reiškia artimi žmonės ir kaip aš to jiems dažniausiai neparodau.
Keturios dienos didžiausiame Norvegijos nacionaliniame parke, bene aukščiausiuose Norvegijos kalnuose. Per tas keturias dienas mes išgyvenome visus keturis metų laikus. Vieną dieną žygiavome su marškinėliais, o jau kitą buvome apsivilkę visus turimus rūbus ir vis tiek drebantys iš šalčio... Vienintelis šilumos šaltinis mums buvo ėjimas pirmyn, o šilto maisto gaminimas ir palapinės statymas buvo paprasčiausiai kančia, nes tuomet pirštai stingo ir grubo nuo šalčio... Nuolatinis kilimas aukštyn ar leidimasis žemyn buvo tikras iššūkis, nes dar niekad to nebuvome patyrę anksčiau. Iš skirtingų žmonių sudaryta komanda, tačiau kiekvienas rado savo nišą, kiekvienas turėjo savo pareigas ir buvo reikalingas komandai...
Kartais net kildavo minčių, ar mes liksim gyvi? Ar galų gale išeisime iš tų kalnų, ar neteks amputuoti kokios galūnės? Dabar tokie nerimavimai gali kelti juoką, tačiau būnant kalnuose juokas neėmė, o tuos, kurie nori juoktis, raginu leistis į tokį žygį... Tik buvimas kartu, komandinis darbas, ironija, kartais ir keiksmai mums padėjo tuo metu išlikti emociškai stabiliems ir nepasiduoti panikai. O jau apie džiaugsmo ašaras po žygio net nereikia užsiminti, po tokių patyrimų jų tikrai buvo daug. Labai įstrigo žygio vadovės Vilmos pasakymas: „Skausmas, nuovargis, kančia pasimiršta, o patirti įspūdžiai lieka visam laikui“, – manau, šis žygis mus buvo puiki patirtis, mokanti, jog nereikia iš karto pulti į neviltį, jog visada yra antras planas ir jog visada galima rasti išeitį iš esamos padėties.
Besiruošdama aukso žygiui Norvegijoje negalvojau, kad gali būti taip sunku tiek fiziškai, tiek emociškai. Šis žygis pareikalavo ištvermės, pasitikėjimo kitais, racionalaus mąstymo. Kiekvienam iš mūsų buvo labai sunku, bet kiekvienas radome, už ko kabintis, eidami šį sunkų kelią, vieni galvojo apie šiltą mamos apkabinimą, kiti apie skanų šiltą maistą ar kelionę. Šiame žygyje visi permąstėme savo vertybes. Supratome, kad nieko nėra neįmanomo.
„Tik tak, tik tak, tik tak“, – tai knibždantys garsai mano galvoje, drumsčiantys mano minčių ramybę. Jie verčia mane sutelkti dėmesį į diskomfortą keliantį momentą bei laukti, kol jis pasibaigs, tai, savaime aišku, jį tik pailgina. Kalnų aplinkos neįprastumas, jos nesuderinamumas su manosios gimtinės vaizdais kėlė man smagaus absurdo pojūtį, deja, mėgautis šiuo pojūčiu pavykdavo tik tada, kai jausdavausi patogiai, kai nereikėdavo niekur skubėti, kai galėdavau atsisėsti ir, tarkim, gerti maloniai sušildančią, iš šaltinio vandens paruoštą arbatą, kurioje, vėliau paaiškėjo, buvo nemažai smėlio...
Visą saldų šiurpą teikiantis vaizdas, aukštis, iš kurio nukristi, spėju, būtų ne pati maloniausia patirtis, bei sniegas sužadino man „Narnijos kronikų“ (fantastinio filmo) asociaciją. Viena iš nakvynės vietų buvo panaši į šaltąją dykumą, kurioje akmenys keitė smėlį, o tankus rūkas aplinkui priminė garus saunoje. Ketvirtą žygio dieną mus užklupo netikėtas sniegas, kuris privertė labiau suprasti, kad tai ne šiaip koks žaidimas pavadinimu „Aukso žygis“, bet kad tai tikra, kad, jeigu mes nesusikaupsime, likimas gali mus nemaloniai nustebinti ir pasakyti mums: „ate, ate...“. Buvo įdomu stebėti, kaip vystosi ryšiai tarp žmonių, kai jie yra įstumti į neįprastas situacijas kartu, kai kurie išoriniai veiksniai tikrai gali padaryti smarkią įtaką žmonių bendravimui. Džiaugiuosi, kad ši kelionė suteikė man, kaip asmenybei, daugiau spalvų, naudingos patirties, išminties bei, aišku, papildė mano prisiminimų katalogą.
Nuostabus išbandymas, subūręs jaunuolių ir vadovų komandą, leido patirti daugybę įvairiausių emocijų ir suteikė žinojimą, kad neįveikiamų kalnų nėra, reikia tik nebijoti sunkumų, rizikuoti ir, be abejo, tikėti savo svajone ir jos siekti.
Nuoširdžiai dėkojame jaunuolių Aukso žygio rėmėjams: Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijai, UAB Bauer Int direktoriui Vilmantui Mičiūnui, UAB Anglų namai direktoriui Anthony Bishop, UAB Schage Real Estate generaliniam direktoriui Kjetil Tetlie Hanssen, dalyvių šeimoms.