Štai - mūsų įstaigoje švenčiama dar viena šventė. Tiksliau, Birželio sukilimo minėjimas. Tai dar vienas šefo marazmas, dėl kurio sukelti visi darbuotojai, normaliai neaptarnaujami žmonės, bet šiukštu, niekas neburba, nes šventė juk tautinė. Ir visai nesvarbu, kad tai tik atmintina diena, kad ji įdomi tik jam vienam, ir kad tiesioginio darbo neatlikimas niekaip nesusijęs su jos minėjimu.
Tačiau, mes švenčiame! Iš anksto paskelbiame visoms teritorijoje esančioms įstaigoms, išsiuntinėjame kvietimus, atliekame kitus organizacinius darbus. Vidurdienį, darbo dienos darbo valandų metu (!) susirenkame minėjimo vietoje ir minia, susidedanti apytiksliai iš 10 žmonių, šėlsta.
Na, bet nereikia sarkazmo, yra operatorius, fotografas, vienas valdžios atstovas, penki ar septyni per prievartą atvaryti vaikai (šventei, apie kurią supratimo neturi, papuošti) na ir du sukilimo veteranai, stovintys prie partizaninės vėliavos. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Šventės vedantysis, nutaisęs nuo roko atlikimo pavargusį balsą, kreipiasi į susirinkusius – aišku, jis „fainas“ tik pats sau.
Šefas su valdžios atstovu nutaiso šiaudinių patriotų minas. Nesuprantantiems paaiškinu. Tai tokia mina, į kurią pasižiūrėjus susidaro įspūdis, jog aplink ją nutaisiusius - vien liaudies priešai. Dažnai ši mina būna atskiesta suvaidinta vidine kančia ir auka tėvynei, kuri dėl menkos valios greitai pavirsta į kvailoką veido išraišką, persunktą neapykantos tiems, kurie supranta, kad miną nutaisęs žmogus atrodo komiškai.
Staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus kabinete nuskamba: „Greičiau, šefas šaukia pasitarimą“. Apie dvidešimt skyriaus darbuotojų suguža į šefo kabinetą ir susigūžę sėdi, laukdami, ką jis pasakys. Jis nepasako nieko, kas būtų susiję su žodžiu „pasitarimas“. Išėję iš kabineto senesni darbuotojai tiesiog tyliai nueina į savo kabinetus ir dirba, kaip dirbę. Naujesni - žiūri vieni kitiems į akis pasimetę ir jose matosi trys raidės: „WTF“ (kai kurie net garsiai pasako „what the f**k“). Po velniais, žodis „pasitarimas“ reiškia, kad grupė žmonių dėl kažko tarsis, o ne susėdę vergo pozomis išklausys techninę informaciją, kuri galėjo būti persiųsta el. paštu ir klausysis marazmatiškų kalbų. Trumpai tariant, žmonės, kurie per savo gyvenimą nėra susidūrę su kolūkiais, šiame skyriuje gali susidurti su jo pirmininku.
Reikia skubiai surinkti informaciją ir su ja skubiai eiti pas gerb. „povą“. Taip – „povą“. „Povais“ vadinu aukšto lygio biurokratus ir politikus. Jie visada išdidūs, žinantys savo vertę, griežti, sprendžiantys „svarbius“ reikalus. Svarbu pastebėti, kad „povizmas“ yra užkrečiama liga. Ja dažnai suserga ir eiliniai specialistai. Pirmasis ligos simptomas – didelis susireikšminimas be pagrindo. Tačiau grįžkime prie aukštesnio lygio „povų“. Su visa skubiai surinkta medžiaga atėjus pas „povą“, bendraujant sukuriama tokia atmosfera, kad dėl aptariamo reikalo turės būti kas nors kaltas. Kaltas tikrai nebus „povas“ (nors tikrai būna atvejų, kada tai daugiau, nei akivaizdu) ir kaltą reikia pasistengti surasti tau, nes jeigu nerasi, greičiausiai būsi pats kaltas. Apie tokią ar panašią situaciją signalizuoja tokie požymiai: „povas“ piktas, pasikvietęs į kabinetą bendrauja kaip mužikas, arba bendrauja subtiliai, bet kaip su mužiku, apie aptariamą temą supranta paviršutiniškai (apie tai signalizuoja nelogiški klausimai, užduodami diskusijos metu).
Mieli skaitytojai, jūsų tik ką perskaityti epizodai yra iš penkerių metų darbo valstybės tarnyboje. Visus šiuos metus dirbu vienoje iš didžiausių Lietuvos savivaldybių. Paskutiniu metu jaučiuosi taip, tarsi šis darbas mane žemintų kaip žmogų. Erzina, demotyvuoja, kelia depresiją, apatiją, nuolatinį fizinį ir moralinį nuovargį. Maždaug po metų nuo tarnybos pradžios viena kolegė sakė: „Patariu – neužsibūk čia ilgiau nei kokius penkerius metus, nes peržengus šią ribą - bus vėlu“.
Pastebėjau, kad maždaug paskutinius pusantrų metų jaučiu nuolatinį norą keisti darbą. Noriu save išbandyti naujose srityse, sutikti naujus iššūkius. Tačiau, kai užpuolė neapsakomas noras tiesiog nešdintis, supratau, kad kažkas ne taip. Kaltas ne vien penkių metų terminas, ne vien tik noras patirti naujus iššūkius ir išbandyti galimybes, bet ir sunkiai nusakomo pobūdžio jausmas, kad taip visko negalima palikti. Jeigu teks išeiti, reikia padaryti viską, kad tarnyba, kurioje dirbu, bent kiek pasuktų į gerąją pusę. Nėra taip, kad čia dirba tik tokie personažai, kurie apibūdinami spaudoje iš blogosios pusės, netgi yra potencialo, galinčio stipriai pagyvinti ir pakeisti esamą padėtį. Yra šaunių, savo darbą sugebančių atlikti tinkamai, žmonių.
Nusprendžiau rašyti anoniminį dienoraštį. Nesu tikras, ar man tinka rašytojo amplua, tikiuosi pavyks viską papasakoti Jums priimtinu stiliumi. Dienoraštyje aprašysiu savo asmenines patirtis, rimtus, linksmus ir tragikomiškus nutikimus, dirbant valstybės tarnyboje. Planuoju parašyti, kaip iš vidaus, nepagražinta aprangos kodo atrodo valstybės tarnyba savivaldoje. Kaip (ne)sprendžiamos žmonių problemos, kokios kasdienės to priežastys. Kaip neūkiškai mąsto aukščiausio lygio vadovai. Kiek iš tikro išgeriama kavos. Kokie tarnautojų darbo įgūdžiai, motyvacija, profesionalumas, kompetencijos. Kiek ir kaip (ne)susidūriau su korupcija. Kokia partijų įtaka. Kaip valstybės tarnyba atlaiko rinkimus. Kokia galėtų būti tarnybos gėda ir pasididžiavimas. Apie politikų kvailybę, tuštybę ir nesugebėjimą save matyti kvailio vietoje. Apie biurokratiją biurokratijoje. Ir daugelį kitų dalykų.
Laukite tęsinio...