Pati esu dalyvavusi ne vienoje dainų šventėje – ir mokinių, ir studentų, ir suaugusiųjų. Žinau, ką reiškia repetuoti nuo ryto iki vakaro, o vėliau per koncertą suprasti, kad pastangos nepraėjo veltui. Ta vienybė, didžiulė jėga, kai kartu su tavimi dainuoja ar šoka tūkstančiai, neaprašoma ir nenupasakojama. Kai negali dainuoti, nes trukdo gumulas gerklėje ar ašaros. Ir nesvarbu, kad lietus lyja ar saulė kepina, juk oro neužsakysi.
Todėl liūdna girdėti ir skaityti atsiliepimus, kad dainų šventė yra betikslis pinigų švaistymas ar sovietinis palikimas. Pirmoji dainų šventė Lietuvoje įvyko dar 1924 m. Liūdna matyti, kad susirenka tiek mažai žiūrovų, nors stovimos vietos nemokamos. Latvijoje ir Estijoje žiūrovų būna gerokai daugiau, bilietus išgraibsto akimirksniu.
Liūdna, kad Lietuvos televizija po himno chorų koncerto nebetransliavo, tiksliau, tęsė transliaciją per LRT Kultūrą ir apie tai nepranešė žiūrovams, kurie pamanė, jog koncertas paprasčiausiai baigėsi. Jis tęsėsi dar 1,5 val. Vyko pučiamųjų orkestrų pasirodymai, dainas tęsė chorai (juk finaliniai kūriniai), sveikinimo kalbą sakė Švietimo ir mokslo ministrė A. Pitrėnienė, paskutinės dainos metu buvo fejerverkai (nors ir trumpi, bet buvo). O vaikai džiaugėsi galėdami dainuoti, nuolat skanduodavo „pa-kar-tot“ po patikusių dainų.
Manau, kad taip nuvertinamas mokinių ir jų mokytojų darbas, šventės rengėjų darbas. Vaikai vienerius ar dvejus metus kas savaitę rinkdavosi į repeticijas, mokėsi, vėliau šlapo Vingio parke, o kūriniai tikrai gana sudėtingi. Gal net per daug keturbalsių kūrinių jaunių chorams. Bet išmoko, perklausas įveikė, į šventę pateko. Leiskite jų tėvams, nebuvusiems Vilniuje, kitiems norintiems pasižiūrėti visą koncertą.
Liūdniausia spaudoje skaityti šios šventės direktoriaus R. Kondroto mintis dėl prasto finansavimo. Sako, kad Kultūros ministerijos (Lietuvos liaudies kultūros centro) rengiamai Lietuvos dainų šventei skiriamas didesnis dėmesys, skiriama daugiau pinigų, o Moksleivių dainų šventės rengėjai turi atlikti tokį patį darbą už mažesnes Švietimo ir mokslo ministerijos lėšas.
Šiuo klausimu turiu pasiūlymą – dalyvio mokestį. Manau, kad tie, kurie patys tikrai nori dalyvauti tokiose šventėse, galėtų susimokėti už maitinimą ir atributiką (dalyvio kortelė, ženkliukas).
Nei mokymosi įstaigose, nei darbovietėse mūsų niekas nemokamai nemaitina. Kodėl turėtų tai daryti per dainų šventes? Tai mūsų laisvalaikis, mes patys pasirenkame šią veiklą, po mokslų ar darbų renkamės į repeticijas.
Manau, kad organizatoriams užtektų pasirūpinti organizuotu maitinimu, kad jis būtų repeticijų ar nakvynės vietose (mokyklose), nereikėtų blaškytis ieškant kavinių ar parduotuvių, tiesiog dėl patogumo, taupant laiką. Tik panaikinkit tą viešųjų pirkimų principą, kad laimi įmonė, pasiūliusi mažiausią kainą. Kokybės tai neprideda.
Mokyklų valgyklose pietūs paprastai tekainuoja kelis eurus. Nežinau, kaip dėl to, kurį dalyviai gauna repeticijų vietose, bet prisiminus 2011 m. Vilniuje vykusią studentų dainų šventę „Gaudeamus“, kai buvome maitinami rūgštynių sriuba, prie antro patiekalo kasdien būdavo morkų salotos (vienos morkos, morkos su kopūstais, morkos su krapais), nemanau, kad tai labai brangu. Taip atsirastų trūkstamos lėšos. Valstybė dalyvio mokestį galėtų sumokėti tik už socialiai remtinus asmenis – daugiavaikes šeimas, mažas pajamas gaunančius asmenis, bedarbius. Transporto išlaidų įskaičiuoti nesiūlau, nes dalyviai atvyksta iš skirtingų Lietuvos kampelių, skiriasi atstumai. Žemaičių nediskriminuosime.
Nesupraskite klaidingai, nepeikiu dabartinės tvarkos, nesu pinigais į kairę ir į dešinę besišvaistanti milijonierė, jei 2018 m. per dainų šventę gausiu nemokamus pietus ar vakarienę, tikrai pasakysiu „Ačiū“. Bet nenoriu klausytis ir skaityti priekaištų dėl finansavimo. Siūlau išeitį. Manau, kad tokių dainų švenčių entuziastų yra ir daugiau, nesu vienintelė.
Dar kartą dėkoju visiems vaikams, jų mokytojams ir šventės organizatoriams už gražų reginį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!