Lietuvoje dažnai dar neįprasta augintiniu rūpintis tiek, kad palaikytum ir sveiką jo psichologinę būklę bei reikiamą užimtumo lygį. Tačiau tai yra būtina.
Specialistų teigimu, tinkamas dėmesys šuniui netgi gali padėti apsisaugoti nuo kitais atvejais ištinkančių nelaimių.
Skaitytojas Saulius kreipėsi į „Delfi“ redakciją teiraudamasis, ką daryti, kai dėl šuns lojimo neįmanoma sugyventi su kaimynais. Jam šuns elgesys neatrodo normalus, tačiau kaimynams – nė motais.
„Gyvename name. Neseniai atsikraustė nauji kaimynai. Kartu į naujus namus atsikraustė ir naujakurių šuo, kuris apsigyveno būdoje. Tačiau jis nepririštas, laisvai laksto po visą kaimynų kiemą visą parą.
Atrodo, viskas būtų normalu. Bet nuo pirmos dienos kaimynų šuo nebeleidžia ramiai išeiti į savo kiemą. Tik pravėrus duris atbėga prie bendros tvoros ir pradeda draskytis. Loja visada, daug ir garsiai. Loja išėjus i lauką, loja būnant lauke, išvažiuojant, atvažiavus.
Nebegaliu, veda iš proto. Negalim ramiai pabūti savo teritorijoje. O taip norisi ramybės. Nesinori pyktis su kaimynais. Bandžiau mandagiai užvesti pokalbį, kad reikia kažką
daryti. Atsakymas buvo, kad tai – šuo, o šunys ir turi loti.
Manau, labai sovietinis toks požiūris. Suprasčiau, jei tas šuo patriukšmautų, pamatęs kažką svetimo, nematyto. Ne, labiausiai loja ant kaimynų. Labai garsiai ir agresyviai!
Myliu šunis, bet esu tos nuomonės, kad jeigu turi šunį, tai turi užtikrinti, kad jis negadintų aplinkiniams gyvenimo.
Gal galėtų koks šunų specialistas pakomentuoti situaciją? Kas yra teisus ir kas kaip turėtų elgtis?“ – klausė Saulius.
Šuniui kyla didžiulis stresas
Šunų treneris Jonas Valančius akcentavo, kad situacijai būtinas abiejų kaimynų interesas – tik taip bus įmanoma ją išspręsti.
„Tokiose situacijose sudėtinga tiksliai identifikuoti problemą. Lojimas apibūdinamas kaip problema, bet iš tikrųjų juk lojimas yra problemos pasekmė. Jis turi priežastį. Kokią? Ar tai šuns nepriežiūra, ar fobijos, ar kitkas?
Pirmas mano patarimas – rasti sutarimą su kaimynu. O tada kreiptis į specialistą – bet tą inicijuoti turėtų pats kaimynas.
Daugelis specialistų pritars, kad pasikeitus šuns gyvenamajai aplinkai ir jam sunkiai aklimatizuojantis reikia atrasti su juo daugiau bendros veiklos – tokios kaip ilgi pasivaikščiojimai, žaidimai ir treniruotės.
Užimti šuns protą tam, kad jo veiklos ilgainiui pakeistų senąjį lojimą. Vien stovėti prie tvoros ir loti – tai kelia šuniui didžiulį stresą.
Kai kuriems šunims yra būdinga loti, tai ir teritorijos saugojimas. Jei žmonės gyveno vienkiemyje, buvo įpratę paleisti šunį laisvai, o tada persikėlė į privačią valdą, greta kurios – kaimynai, gali nustebti, kad šuo nemoka ramiai jaustis savo kieme. Tokiu atveju vos ne realesnis sprendimas būtų pakeisti gyvenamą vietą nei šuns elgesį.
Esminis dalykas: tokiais atvejais reikia susitaikyti abiem pusėms. Susitaikyti su tuo, kad greito sprendimo nebus, šuo greitai nenustos loti. Kartais tokias situacijas padeda išspręsti šuns perkėlimas į kitą kiemo pusę ar vizualus tvoros barjeras. Bent laikinai – kol su šuniu dirbama.
Naujakuriams reikėtų trenerio, specialisto pagalbos. Žmogaus, kuris išaiškintų jiems situaciją, šuns elgesio priežastis ir padėtų jas pašalinti. Tai reikalauja disciplinos, bet reikalinga ir tam, kad apsaugotų kaimynus – kad netyčia priėjus prie tvoros šuo nesužalotų žmonių“, – pabrėžė J. Valančius.
Nuobodulys, baimė, bejėgiškumas
Kineziterapeutė ir veterinarė, baigusi Gyvūno ir žmogaus santykio studijas, gyvūnų specialistė Ugnė Nedzinskaitė paaiškino, kokias problemas gali indikuoti dažnas šuns lojimas. Tarp jų – netgi kompulsinis, taip pat ir žmonėms būdingas sutrikimas.
„Pats lojimas savaime yra normali šunų komunikacijos forma, kuri didžiąja dalimi būna adresuota ne gentainiams, o žmogui. Tačiau dažnas ar net nuolatinis lojimas rodo, kad kažkas yra ne taip. Kai kurie šunys yra iš prigimties „tyleniai“, kai kurie gali skalyti be sustojimo. Tai priklauso ir nuo genetikos, ir nuo veislės, ir nuo individualių gyvūno savybių bei aplinkos.
Dažnai ar nuolat loti šuo gali dėl daugelio priežasčių. Viena dažnesnių – nuobodulys. Paliktas kieme pats sau „išsilakstymui“ šuo neturi ką veikti, nes lakstyti be jokio tikslo bet kokiai gyvai būtybei yra nuobodu, o įdomių dalykų mintinai pažįstamame kieme nėra. Kas belieka? Šuo loja, kartais kas nors į tą jo lojimą sureaguoja, šuns akimis – nutinka kažkas įdomaus. Ir jis loja toliau, galų gale tai tampa įpročiu, arba, kaip sako elgsenos specialistai, tai yra save skatinantis elgesys.
Kita nereta priežastis – nesaugumas. Pajutę pavojų šunys paprastai lojimu praneša apie jį, bandydami prisikviesti „pastiprinimą“ ar įspėti potencialų „priešą“, kad ginsis. Jei šuo nebuvo tinkamai socializuotas (o iš pasakojimo ir šeimininko požiūrio panašu, kad nebuvo), jis nesijaus saugus ir los kaskart, kai jo akiratyje pasirodys kas nors „baisaus“ – praeivis, kaimynas, kitas šuo ir t.t.
Ilgainiui toks elgesys irgi tampa save skatinančiu. Trečia priežastis – šunų kompulsinis sutrikimas. Kompulsija – sutrikimas nuo kurio kenčia ir žmonės – tai tokia patologinė būklė, kai prieš paties sergančiojo valią atliekami besikartojantys, įkyrūs judesiai ar veiksmai, kamuoja negatyvios emocijos ar įkyrios mintys. Dažnai tokiu atveju šuns lojimą lydi lakstymas ta pačia trajektorija, sukimasis ratu, uodegos gaudymas, daiktų graužimas ar kiti besikartojantys veiksmai.
Lojimo priežasčių gali būti ir daugiau, tačiau šios trys yra, ko gero, dažniausia pasitaikančios, ir visų jų atveju šuniui reikia pagalbos – kokybiško laiko su žmogumi, užimtumo, socializacijos, reabilitacijos, veiklų, galų gale paprasčiau pasivaikščiojimo naujoje aplinkoje. Kompulsinio sutrikimo atveju gali prireikti ir medikamentinio gydymo. Tad šeimininkas neteisus. Tai nėra norma.
Atsiranda sakančių, kad va, šuo prie būdos ir turi loti, nes „taip visada laikydavo žmonės šunis, ir visada tie šunys lodavo“. Tačiau tas šuo prie būdos loja būtent dėl tų aukščiau išvardintų priežasčių – nuobodulio, bejėgiškumo, baimės. Gyvūno gerovė šiuo atveju nėra užtikrinama, ir jei žmogus nenori keisti požiūrio, geriau būtų rasti šuniui tinkamesnius šeimininkus.
Tai reiškia, kad sudaromos galimybės vystytis gilesnėms elgesio problemoms, tokioms, kaip baimės agresija – kai šuo nėra mokomas, kaip tinkamai elgtis bendraujant su kaimynais ar kitais žmonėmis, didėja tikimybė, kad ištrūkęs iš teritorijos – sakysim, peršokęs per tvorą ar prasmukęs pro vartus, jis ką nors apkandžios. Ir tai padarys iš esmės ne todėl, kad būtų agresyvus, tačiau todėl, kad savo susikaupusias baimes ir nuobodulį jis bandys išspręsti šunišku būdu, taip, kaip jis, būdamas šunimi, supranta situaciją.
Tokie atvejai Lietuvoje, deja, nėra reti, kai ištrūkęs šuo nežino kaip elgtis naujoje – už tvoros esančioje – aplinkoje ir tiesiog kanda kam papuolė, taip išliedamas emocijų perteklių, o tada bėga savais keliais. Deja, palikdamas nukentėjusius žmones. Be abejo, tai – neatsakingo šeimininkų elgesio pasekmės, o ne šuns kaltė“, – paaiškino specialistė.
Pagalbos šuniui būdai – deja, ne visada įmanomi praktiškai. Mat jiem visiem įgyvendinti reikalingas šeimininko suinteresuotumas, o jeigu šeimininkas nėra linkęs rūpintis šuns psichologine sveikata, jam tą nurodyti arba pakeisti šuns savininką yra labai sunku.
Kaip išskyrė U. Nedzinskaitė, teoriškai yra du būdai – šeimininkui pakeisti požiūrį ir pradėti tinkamai prižiūrėti gyvūną, arba šuniui pakeisti šeimininką į tokį, kuris juo rūpinsis: „Praktiškai, deja, viskas sudėtingiau. LR įstatymai numato, kad laikomi gyvūnai negali kelti grėsmės aplinkiniams ir neturėtų trikdyti jų ramybės. Tad reiktų dar kartelį rimtai perkalbėti su šeimininku, paaiškinant, kad jam nesiėmus veiksmų bus kreipiamasi į atsakingas institucijas, ir, jei niekas nesikeis, taip ir padaryti. Deja, Lietuvoje tokie procesai vyksta ne itin sklandžiai, ir vieningos bei efektyvios pagalbos gyvūnui sistemos nėra.“
Dėmesio: pagrindinės klaidos
Pasak specialistės, viena iš pagrindinių klaidų – palikti šunį saviauklai.
„Taip šuo, neturėdamas kito pasirinkimo, pradeda pats priiminėti sprendimus, kurie, kaip ir šiuo atveju, toli gražu nėra priimtini aplinkiniams. Paprastai tai būna lojimas, kasimas, pabėginėjimas, puolimas ir kitas netinkamas bei nepageidaujamas elgesys.
Reiktų nepamiršti, kad nesvarbu, kur gyvena šuo – viduje ar lauke, jį būtina tinkamai auklėti, skirti jam pakankamai laiko. Ir ne tik tol, kol jis mažas, tačiau visą gyvenimą. Tai yra – apie 10-15 metų laikotarpiu numatyti kasdienį laiką šuniui. Šunys – aktyvūs ir socialūs gyvūnai, tad, jei žmogus nenori ar negali skirti pakankamai laiko šuniui, geriau šuns išvis neturėti. Nes, kaip ir šiuo atveju, kentės ir gyvūnas, ir aplinkiniai.
Kitas labai svarbus aspektas – socializacija. Tai nėra dresūra, tai yra šuns pripratinimas tinkamai elgtis visur – namuose, kieme, kelionėse, išvykose – visur. Mes gyvename pakankamai tankiai apgyvendintoje visuomenėje, tad labai svarbu, kad laikomi gyvūnai būtų išmokyti adekvačiai ir priimtinai reaguoti į aplinkinius žmones, gyvūnus bei aplinkos dirgiklius – dviračius, automobilius ir t.t. Priešingu atveju konfliktai garantuoti. Ir vėlgi, tai – ne gyvūno, o šeimininko kaltė.
Socializacijos poreikis kiekvienam gyvūnui yra individualus, vieni socializuojasi labai greitai, kitų socializuoti be specialistų pagalbos nepavyksta, o ir su profesionalų pagalba užtrunka. Tačiau tinkamai besielgiantis augintinis – būtina sąlyga norint nesudaryti nepatogumų sau ir aplinkiniams“, – pabrėžė U. Nedzinskaitė.
Svarbiausia yra bendravimas
Planuojant augintinį ir svarstant, kaip su jo priežiūra suderinti savo kasdienybę, natūraliai kyla klausimas, kiek laiko maksimaliai galima palikti gyvūną be bendravimo – tai yra, išeiti į darbą ar palikti jį lakstyti vieną kieme, šeimininkams būnant viduje? Veterinarė patikino, kad svarbiausia yra ne tik tai, kiek laiko praleidžiame atskirai nuo augintinių, bet labiau tai, kaip kokybiškai praleidžiame laiką su jais.
„Lietuvos teisės aktai gyvūno palikimo vieno laiko nereglamentuoja, tačiau kai kuriose šalyse tai reglamentuota. O ir šunų elgsenos specialistai teigia, kad šuo neturėtų vienas likti ilgiau, nei tris-keturias valandas. Be abejo, dirbančiam žmogui tokį režimą užtikrinti dažniausia yra sudėtinga. Tačiau bent jau valandą ar dvi kasdien skirti veikloms su šunimi – pasivaikščiojimui, žaidimams, dresūrai, socializacijai, sportui ar kitoms veikloms – yra būtina.
Taip šuo išmoksta tinkamo elgesio, iškrauna energijos perteklių, patenkina bendravimo (kaip jau minėjau, šunys yra labai socialios būtybės ir jiems būtinas bendravimas) poreikį. Beje, paliekant šunį vieną irgi galima rasti jam veiklos – šiuo metu yra didžiulis pasirinkimas įvairių žaislų ir priemonių, skirtų užimti šunį. Tai ir žaislai, į kuriuos dedamas maistas, kurį šuo turi išsikrapštyti, ir uostymo kilimėliai, kuriuose šuo turi uoslės pagalba rasti maistą, ir įvairūs kiti žaislai ar ilgai graužiami skanėstai.
Aišku, kol šuo mokosi naudotis žaislu, jo palikti be priežiūros negalima – vėliau bent jau palikus kieme ir matant po langą, ar būnant namie ir užsiėmus kitais darbais. Pakonsultuoti apie tokias priemones galėtų jų pardavėjai, dresuotojai ar elgsenos specialistai. Tad priemonių ir galimybių tikrai yra, svarbu, kad žmogus turėtų noro.
O palikti šunį vieną lakstyti kieme, ir pačiam išeiti į darbą gan rizikinga, nes, jei kol būsite darbe, šuo įsigudrins pabėgti, jis gali kelti grėsmę sau ir aplinkiniams, taip pat gali nukentėti nuo gatve einančių piktavalių asmenų. Ar tiesiog pakliūti po automobiliu“, – sakė U. Nedzinskaitė.