Ši klastinga liga susideda iš trijų stadijų: pradinės, vidutinės ir vėlyvosios. Pradinėje stadijoje žmogus ima skųstis atminties suprastėjimu (amnezija), geriau atsimena senai vykusius įvykius, nei nutikusius ką tik. Vidutinėje Alzheimerio išsivystymo stadijoje ima vystytis agnozija, afazija ir apraksija – žmogui tampa sudėtinga atsiminti veidus, sutrinka kalbiniai sugebėjimai, koordinacija bei išmoktų judesių atlikimas. Paskutiniojoje stadijoje pasiekiama gili silpnaprotystė, atliekami tik primityvūs judesiai. Taigi, šia liga sergantis asmuo pradeda nuo kartais visai neatkreipiančio dėmesio užmaršumo – trumpalaikės atminties suprastėjimo, o dienas baigia visiškai neveiksnus.
Pasak specialistų, pats Alzheimeris diagnozuojamas ne taip dažnai, kaip aptinkamos kitos demencijos, kadangi tiksliai diagnozei reikalinga atlikti begalę įvairių tyrimų – greta klinikinio stebėjimo privaloma atlikti magnetinio rezonanso tomografiją, elektroencefalografinį tyrimą, likvoro (smegenų skysčio) biocheminį tyrimą.
Alzheimerio gydymui naudojamas pakaitinis-kompensacinis gydymas, neuroprotekcinė, vazoaktyvinė, priešuždegiminė terapijos, kaip naujovė pateikiama tikrovės suvokimo bei patvirtinimo terapijos, profilaktikai skiriamas gydymas hormonais, tiesa, neseniai atlikti tyrimai parodė, jog plačiai skelbta informacija, apie efektyviausią preparatą Alzheimerio profilaktikai – Ginko Bilobą veiksmingas tiek pat, kiek ir placebo. Taigi, kol kas specialistų nedžiugina nei vieno iš šių būdų efektyvumas, tačiau neverta stebėtis dėl lėto progreso Alzheimerio gydyme – kaip sako dr. Ronald Petersen, „per metus mes išleidžiame 5,6 bilijono dolerių vėžio tyrinėjimams, 1 bilijoną – širdies ligoms... ir 500 milijonų Alzheimerio tyrinėjimams“. Taigi, Alzheimeris šiai dienai vis dar yra nepagydoma liga.
Kaip jau buvo minėta, pasiekus trečiąją Alzheimerio stadiją, asmuo praranda sugebėjimus mąstyti, kalbėti, suvokti ir net judėti. Remiantis šia liga sergančių artimųjų pasakojimais, iki paskutinės stadijos pasiekimo jiems tenka išgyventi labai daug – pamažu silpnėjant protiniams sugebėjimams, ligonis ne tik sunkiai suprantamas, tačiau įvyksta ir daug incidentų, kurių metu nukenčia ne tik patys sergantieji, tačiau pakenkiama ir aplinkiniams, pavyzdžiui, sukeliamas gaisras. Kai kurie artimieji imasi patys slaugyti sergančiuosius Alzheimeriu, kai kurie nusprendžia juos patalpinti į tam tinkamus slaugos namus (asmenų su psichine negalia globos namus).
Pasikonsultavus su vieno Kaune esančio Psichikos sveikatos centro darbuotojais, buvo gauta informacija, jog, siekiant padėti asmenims, kurių artimieji serga Alzheimeriu, yra vedami specialūs grupiniai užsiėmimai – jų metu siekiama išgirsti kuo daugiau istorijų, pasidalinti bendra patirtimi slaugant tokius asmenis, pasisemti stiprybės, gauti psichologo ar socialinio darbuotojo patarimų apie bendravimą su šia liga sergančiais asmenimis bei sužinoti apie jiems teikiamas paslaugas sveikatos priežiūros įstaigose.
Yra išskiriami trys pagrindiniai pagalbos šeimai būdai: psichoedukacija (artimųjų informavimas apie sutrikimo simptomus, priežastis, eigą, gydymą bei teorines žinias siejant su konkretaus paciento ligos simptomais ir aplinkybėmis), socialinis darbas su šeima (socialinių problemų išsiaiškinimas ir sprendimas, artimiesiems padedama prisitaikyti prie pokyčių, o ligoniui – integruotis į visuomenę) ir psichologinis bei psichoterapinis darbas su šeima, skirstomas į šeimos sesijas (šeimos problemų išsiaiškinimas, emocinių krizių įveikimas, kritiškumo ir per didelių emocijų mažinimas, naudojamos elgesio ir kognityvinės pokalbio technikos) ir artimųjų grupes (kritiškumo ir per didelio rūpesčio mažinimas, išgyvenimų pasidalijimas, emocinės pusiausvyros stabilizavimas, naujų problemų sprendimo būdų ieškojimas, socializacijos skatinimas, izoliacijos ir stigmatizacijos mažinimas), kurios gali vykti lygiagrečiai.
Didžiuosiuose Lietuvos miestuose yra įkurti Alzheimerio klubai, vienijantys visus, kuriems tenka susidurti su šia liga. Savo tikslais bei uždaviniais klubai numato sergančiųjų atminties sutrikimais gyvenimo kokybės gerinimą, jų slaugytojų naštos lengvinimą, visapusiškos informacijos apie ligą, jog diagnostikos būdus, kvalifikuotą medicinos pagalbą bei reikiamus vaistus skleidimą, visuomenės švietimą apie Alzheimerio ligą bei kitas demencijas, narių savitarpio pagalbos bei savanorystės skatinimą.
Sergančio Alzheimeriu asmens slaugymas – tai itin sunkus, 24 valandas per parą trunkantis kasdienis darbas, taigi, daugelis slaugančiųjų dažniausiai tiesiog pervargsta ne tik fiziškai, bet taip pat ir psichologiškai, kadangi artimojo slaugymas – tai nuolatinis konfliktas tarp meilės, pareigos ir atsakomybės jausmų bei nevilties ir kaltės, o mylimas artimasis tikrai negaus nieko naudingo iš slaugytojo, kuris visiškai išeikvojęs savo jėgas ir sugniuždytas nuolatinės įtampos.
Remiantis kitų šalių patirtimi, derėtų paminėti Boise ir kolegų parengtą psichoedukacinę programą (Powerful Tools for Caregiving) sergančiųjų Alzheimeriu ar panašiomis ligomis artimiesiems padedančią geriau suprasti slaugomojo būklę, interpretuoti jo jausmus ir poreikius, lavinti slaugos įgūdžius. Taip pat ši programa kreipia nemažai dėmesio į pačius slaugančiuosius – manoma, jog būtina ne tik rūpintis sergančiuoju, tačiau taipogi derėtų nepamiršti pasirūpinti savimi – skirti laiko poilsiui bei psichinės sveikatos palaikymui.
Sergantysis Alzheimeriu dažniausiai pradeda elgtis ne tik neįprastai, tačiau netgi nenuspėjamai – vieni tampa neramiais ir agresyviais, o kiti tiesiog kartoja tuos pačius klausimus bei gestus, – apklausus sergančiuosius Alzheimeriu globojančius artimuosius buvo nustatyta, jog labiausiai trukdanti bendravimui problema yra to paties klausimo uždavimas daugybę kartų. Tokie ir panašūs elgesio pokyčiai pamažu ima kelti įtampą tarp ligonio bei jį slaugančio artimojo.
Psichologai pataria susivokti, jog toks elgesys jokiu būdu nėra tyčinis, o jį iššaukti gali paciento jaučiamas fizinis diskomfortas (liga, šalutinis vaistų poveikis), per didelė stimuliacija (triukšmas, judri ir aktyvi aplinka), neįprasta aplinka (nauja vieta, nesugebėjimas atpažinti gyvenamosios vietos), sudėtingos užduotys (sunkumai užsiimant namų ruoša) ar bendravimo sunkumai (nesugebėjimas veikliai bendrauti), taigi patariama pasistengti nustatyti, kas galėjo sukelti nepageidaujamą elgesį, išbandyti galimas dirgiklio apribojimo strategijas bei stebėti rezultatus.
Vienas iš sunkiausių Alzheimerio simptomų tiek pačiam ligoniui, tiek ir jį slaugančiam artimajam yra vis mažėjantis gebėjimas kalbėti ir suprasti, kas jam yra sakoma, – palaipsniui keičiasi kalbėjimo būdas ir kalbos turinys, mažėja supratimas. Nors ligos pradžioje šie požymiai beveik nepastebimi, o ir pats sergantysis kalbos trūkumus nesunkiai kompensuoja (pamirštus vardus ar pavadinimus įvardina kitais žodžiais), tačiau paskutinėje stadijoje ligonis dažniausiai visiškai praranda gebėjimą kalbėti bei nebesupranta, kas jam yra sakoma, – pasaulis pamažu tampa vis labiau painus ir nesuprantamas, vis sunkiau išreikšti savo mintis, nerimą ar baimę, izoliuojamasi nuo aplinkinių, kol galiausiai ligonis tampa priklausomas nuo artimųjų, kuriems būna labai sunku nežinoti, ko jis nori, nesuprasti, kas jiems bandoma pasakyti bei būti nesuprastiems patiems, nuolatos girdėti tik kartojamas beprasmes frazes. Tam, kad bendravimas su šia liga sergančiu asmeniu taptų nors minimaliai įmanomas, reikia įdėti be galo daug pastangų.
Visų pirma, patariama įsigilinti į situaciją, kurioje šiuo metu atsidūrė jūsų artimasis: jis, ko gero, ne tyčia neatsako į klausimą – tiesiog nebeprisimena, ko jo klausėte, keičia temą sakinio viduryje, nes nebepamena, apie ką kalbėjo, o dėl pokyčių smegenų srityje nebesupranta žodžių ar posakių reikšmės, todėl nevykdo nurodymų. Štai dėl šių priežasčių slaugančiajam yra itin svarbu žinoti, jog žodžiai nėra vienintelė bendravimo su sergančiuoju Alzheimeriu priemonė – jie puikiai skaito veido išraiškas, supranta gestus, interpretuoja balso intonacijas bei yra jautrūs lytėjimui – tai gali tapti puikiomis pagalbinėmis bendravimo priemonėmis.
Be galo liūdina faktas, jog ši liga kol kas vis dar priskiriama neišgydomoms ir artimiesiems tenka tokia sunki našta – matyti, kaip klastinga liga pasiglemžia jų mylimus žmones. Kiek pozityvesnis tas faktas, jog, negalėdami padėti pačiam sergančiajam, įvairių sričių specialistai daug pastangų deda juos slaugančių artimųjų labui – rašomos bendravimo su sergančiu Alzheimeriu knygos-vadovai, išleista nemažai įvairių informacinių leidinių, organizuojamos tokių asmenų grupės ir panašiai. Pabaigai norėčiau pateikti palyginimą apie asmenį, sergantį Alzheimeriu: „Jo gyvenimą galima palyginti su teatro spektakliu, į kurį jis patenka pavėlavęs ir nežino, kas prieš tai vyko, nepažįsta kitų aktorių. Tai jam kelia baimę ir trukdo atlikti savo vaidmenį. Nesugebėdamas pritapti jaučiasi kaltas ir užsisklendžia savyje“.