Į mūsų klausimus sutiko atsakyti aktyviai dvarais besidomintis fotografas Dmitrijus Aldošinas.
***
- Kodėl, Jūsų manymu, Lietuvoje šitaip žymiai sumažėjo dvarų (1990 m. jų užregistruota apie 3 tūkst., šiandien jų teliko vos 600)?
- Operuojant šiais skaičiais pirmiausia reikėtų atsižvelgti į tai, kad sovietmečiu dvarai dažnai būdavo naudojami kaip pagalbinės patalpos kolūkiams – daržinės, sandėliai, neretai kaip parduotuvės ir gyvenamosios patalpos, todėl didžioji jų dalis iš kultūrinio paveldo pusės jau buvo nepataisomai suniokoti. Reikėtų klausti – kiek iš tų trijų tūkstančių dvarų po nepriklausomybės buvo verta tvarkyti? Skaičius būtų daug mažesnis.
Bendra dvarų mažėjimo tendencija akivaizdi – nebeliko kam jų prižiūrėti. Nors daug kas pasakytų, kad tai vyksta dėl mūsų valdžios kaltės, su šia problema susiduria ir daug turtingesnės pasaulio valstybės. Man kvapą gniaužia žiūrint apleistų dvarų (galbūt labiau rūmų nei tiesiog dvarų) Vokietijoje ir Prancūzijoje nuotraukas, o jos už mūsų šalį daug turtingesnės.
Stebiu dvarų ir kito kultūros paveldo priežiūrą tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse valstybėse ir galiu teigti, kad mūsų provincijoje esantis kultūrinis paveldas prižiūrimas dar, sakyčiau, neblogai. Pastaruoju metu nemažai iš paveldo pusės dėmesio vertų dvarų yra arba jau sutvarkyti, arba pradėti tvarkyti. Prie to prisidėjo ir Europos Sąjungos lėšos, kurias savivaldybės panaudoja šioms vietoms tvarkyti ir visuomeniniams poreikiams pritaikyti: bibliotekoms, dirbtuvėms, kultūros centrams. Tiesa, dirbti dar tikrai yra kur.
- Dalis dvarų yra labai prastos būklės, kaip siūlytumėte gerinti jų padėtį?
- Viena didesnių problemų, galiojanti ne vien dvarams, bet ir visam kultūriniam paveldui, yra griežtos saugomų objektų renovavimo ir eksploatacijos taisyklės, užtikrinančios, kad pastato išvaizda ir vidaus planas nebus radikaliai pakeisti. Kultūros paveldo apsaugos įstatymai, kuriais siekiama, kad pastato išvaizda ir vidus būtų kuo labiau autentiški, kelia pastato savininkui papildomus ir kartais labai brangius reikalavimus. Tada remonto ir priežiūros kaštai iškyla iki dangaus ir potencialus investuotojas supranta, kad labiau apsimoka pastatyti naują norimo plano ir išvaizdos pastatą.
Galų gale dvarai lieka griūti, o greta kyla nauji gyvenamieji namai ar kaimo sodybos. Ir universalaus sprendimo čia nėra – viskas priklauso nuo slidaus balanso tarp valstybės, atstovaujančios kultūrinį paveldą, ir savininko interesų. Čia turime patys pasirinkti, ko labiau norime: ar kad būtų daugiau sutvarkytų dvarų, bet suteikiant šeimininkams didesnę laisvę koreguoti jų išvaizdą, ar kad jų būtų mažiau, bet tie likę būtų labiau autentiški.
- Kokia Jūsų nuomonė apie privačius dvarų savininkus? Ar pakankamai aiškiai nusakytos jų teisės ir pareigos, kaip jie turi rūpintis paveldu? Ką manote apie savininkams skiriamas baudas?
- Yra visokių savininkų – nuo geranoriškų, suprantančių kultūros paveldo svarbą ir dedančius pastangas, kad jis būtų išsaugotas, iki arogantiškų ir piktybiškų, paliekančių dvarus griūti, ir neprisileidžiančių žmonių prie savo nuosavybės, nors dvarų lankymas yra aiškiai apibrėžtas ir užtikrintas kultūros paveldo apsaugos įstatyme. Tokie žmonės kaip ugnies bijo žiniasklaidos ir viešumo – viešumas gali atkreipti Kultūros paveldo departamento (KPD) dėmesį ir užtraukti eilinę baudą, todėl labai agresyviai reaguoja į ištrauktą fotoaparatą.
Tačiau daugiausia, ko gero, yra paprastų žmonių, kadaise privatizavusių buvusius dvarus ir ten tiesiog gyvenančių. Tokie žmonės dažniausiai geranoriški, stengiasi kuo labiau sutvarkyti savo namą ir gyvenamąją aplinką, bet to padaryti negali dėl pinigų stygiaus. Galbūt būtent šios kategorijos savininkams ir turėtų padėti valstybė?
Manau, užtektų ir mokesčių lengvatų. Antrosios kategorijos žmonių KPD numatytos baudos kol kas nesustabdo – asmeniškai žinau kelis pavyzdžius, kai žmogus, gavęs eilinę baudą, ją ramiausiai susimoka ir toliau nieko nedaro. Galbūt jas reikėtų didinti progresiniu principu.
- Ar sutiktumėte su teiginiu, kad šiuo metu Lietuvos dvarai – prasčiausiai prižiūrimas nekilnojamas kultūros paveldas? Kokį dvarų paveldo likimą prognozuojate?
- Norint daryti panašias išvadas galbūt reikėtų kokio nors skaitinio įverčio, bet vadovaudamasis pirmu įspūdžiu pritarčiau, kad dvarai – prasčiausiai prižiūrimas nekilnojamas kultūros paveldas.
Tikiuosi, jog ši situacija taisysis, taip pat tikiuosi, kad mūsų pokalbis netiesiogiai prisidės prie šio gerėjimo – skatindamas diskusijas viešoje erdvėje, eskaluodamas šią opią visuomenės problemą. Tikiuosi, didesnis dėmesys iššauks dar naują investicijų antplūdį į šią jautrią sritį ir paskatins savininkus, atsainiau žiūrinčius į kultūrinį paveldą, naujomis akimis pažvelgti į jų turimą turtą ir jo svarbą ne vien greta gyvenančių žmonių bendruomenėms, bet ir visai Lietuvai.
***
Praėjus beveik ketvirčiui amžiaus nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, dvarai tampa vis aktualesne kultūros paveldo dalimi. Ir nors kai kurių Lietuvos dvarų likimas dar miglotas, daugelis jų vis labiau traukia turistus ar kultūros mylėtojus ir yra gaivinami kaip kad po ilgo laiko pradėti gelbėti Sapiegų rūmai Vilniuje.
Savo nuomone galite pasidalinti žemiau:
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su programa „Talentų Karta“.
Talentų Karta - tai organizacija, kuri jauniems žmonėms padeda aptikti savo stipriąsias puses ir karjeros kryptį, o verslui rasti žmones, kurie nori ir gali dirbti.
Jaunimui - tai kaip svajonių universitetas, kuriame daug savęs patyriminio pažinimo, o verslui – kaip patobulinta įdarbinimo agentūra, padedanti surasti labiausiai motyvuotus ir gebančius dirbti darbuotojus.
DELFI Piliečio reportažai – tai viena iš 6 mėnesių programos dalių. Jos metu Talentų Kartos dalyviai gvildeno šalies aktualijas ir, atradę savyje žurnalisto gyslelę, rengė straipsnius bei reportažus skaitytojams.
www.talentukarta.lt