Šį savaitgalį tikrai nebuvo galima turiningiau praleisti išeiginių, kaip einant į „Vilnius Jazz Festival“ koncertus, kuriuose buvo ir avangardo, ir gyvų improvizacijų ir netikėtų Bethoveno penktosios simfonijos aranžuočių. Salėje buvo šalta, tačiau muzika mus apgaubusi šildė tartum saldi kakava su pienu.

Šeštadienį dieninėje dalyje scenoje buvo galima išvysti dvi visiškai skirtingas džiazo versijas. Pirmoje dalyje improvizaciją atliko lietuvis Liudas Mockūnas kartu su amerikiečiu Williamu Hookeriu. Tai buvo tiesiogine to žodžio prasme daug jėgų reikalaujantis pasirodymas, mat ne tik W. Hookeris mušęs būgnus šluostėsi prakaitą nuo kaktos, tačiau ir pats L. Mockūnas, pūtęs dviem saksofonais bei klarnetu. Tai buvo tikrų tikriausia nesuvaidinta ir nesurepetuota improvizacija, kuri visiems įrodė stiprią džiazo galią, kuri gali suvienyti visiškai nieko bendro neturinčius muzikantus.

Buvo daug būgnų, daug emocijų Hookerio veide bei daug džiaugsmo šūksnių su kas antru mušamųjų solo. Mockūnas taip pat neatsiliko nuo amerikiečio ir lyg drakonas spjaudėsi saksofono garsais. Mums, žiūrovams, liko tik gerte sugerti šią kompoziciją ir susižavėjimo aplodismentais padėkoti muzikantams.

Antroje šeštadienio dieninės programos dalyje ant scenos pasirodė JAV ir Lenkijos avangardinis projektas „A Gambler‘s Hand“, kurį sudaro būgnininkas ir grupės lyderis iš Niujorko Sean Noon bei styginių orkestras iš Lenkijos. Jie turėjo rodyti nebylų filmą, kuriam S. Noon sukūrė įgarsinimą, tačiau iškilo neaiškių kliūčių, kaip pats Noon sakė - „aš suvalgiau juostą, kurią reikėjo čia atsivežti, nes labai norėjau valgyti, o žmonės Brukline labai mėgsta šį užsiėmimą“, ir minia liko be filmo, tačiau su gyva muzika.

Po gyvos improvizacijos būgnininkas atbėgęs į sceną kaip boksininkas, vilkintis geltonu chalatu, žaliomis šlepetėmis ir kamufliažiniu sijonu, išsitraukė būgnų lazdeles ir pradėjo pasakoti muzikos istorijas apie mėsos kukulius ir gyvenimą mėnulyje. Tarptautinis projektas taip pat davė parako Rusų dramos teatrui, kad net išsilakstė smuiko smiliai, o muzikantai tarsi roko koncerte linksėjo į taktą grieždami styginius!

Paskutinis sekmadienio pasirodymas, kuris buvo simboliškas festivalio uždarymas, buvo tarsi mišinys pastarųjų dviejų koncertų. Festivalį uždarė amerikiečiai Davidas Fiuczynski su grupe „Planet Microjam“. Ši grupė yra D. Fiuczynski projektas, kuris jungia Rytų ir Vakarų muziką, mat D. Fiuczynski yra jau seniai susižavėjęs Rytų muzika, tad kas kartą kurdamas vis bando prijungti kuo daugiau pastarųjų garsų motyvų.

Vakar taip pat jie aiškiai girdėjosi ir užsimerkusi tikrai mačiau Arabijos šeichus, tačiau visus labiausiai įkaitino grupės sukurta Bethoveno penktosios simfonijos aranžuotė, kuri nė iš tolo neprilygo klasikinei jos versijai, tačiau gerokai sudrebino visą salę. Šiame kūrinyje buvo galima išgirsti nepriekaištingą klavišinių pasirodymą, kuriais grojo Utar Artun bei, žinoma, nepaliaujamus būgnus, kuriuos mušė Amberis Bakeris. Beje, būgnininkė tapo vakaro žvaigžde, mat jei išverstume jos vardą, ji taptų Gintaro Kepėja (vert. Amber – gintaras, baker- kepėjas), taip ją pristatęs Davidas, paliko daug parako turinčią būgnininkę visų mūsų atmintyse.

Taip garsiai ir energingai mes užbaigėme savaitę kartu su „Vilnius Jazz Festival“. Šis festivalis neabejotinai atnešė į Vilnių daug romantikos, juk džiazas kaip meilė – tyras improvizacijų menas. Išėjus iš uždarymo koncerto galvojau tą patį, ką ir eidama namo po pirmojo renginio: „Koks fantastiškai romantiškas tas Vilnius!“, ir kaip aš nejučia dar labiau įsimylėjau muziką, ir kaip pradėsiu mokytis dažniau improvizuoti kasdieniame gyvenime. Ačiū džiazui!

Savaitgalio įspūdžiai iš „Vilnius Jazz Festival“ renginių - M. Mirošnikov nuotraukos: