Sutikau daug žmonių, kurie net neprasidėjus diskusijai, nustato savo galvose nihilistinį režimą, kuris lydi visos diskusijos metu. Tai esminis aspektas kaip žmogus gali užsidaryti savo mažame sode ir visą gyvenimą nežinoti, kad šitas sodas su penkiomis obelimis ir šuva prie būdos, visgi, nėra visas pasaulis. O dažnai ir nenori žinoti.
Taip aš norėčiau priartėti prie, galima sakyti, vieno iš pamatinių dėsnių, jog pasaulyje tarp žmonių nėra dublikatų. Yra tik tų, kurie dėl tam tikrų psichologinių priežasčių siekia tokiais tapti. Paprasčiau tariant, tai tie, kurie saugūs jaučiasi tik kartodami tai, ką kartoja kaimynai, darydami tai, kas dabar yra madingiausia daryti, ar tai, ką daryti, anot tam tikros sistemos, yra padoru, priimtina ar sveikintina. Žodžiais žaisti čia galima ilgai.
Bėda ta, kad šie „dublikatai“ neįdeda nė gramo pastangų išsiaiškinti ką galvoja (jaučia) jie patys. Ir štai taip mes gauname tam tikras zombių armijas ar net ištisas kartas. „Padaryti“ baimių ir sistemos.
Dabar galiu kalbėti jau konkrečiau. Ar aš pritariu homoseksualų eitynėms Lietuvoje?
Ne, aš nepritariu šioms eitynėms, bet ne dėl to, kad esu karštai įsitikinęs, jog gėjus reikia gydyti.
Iš ties nepritariu nei protestuotojams, nei spalvotų vėliavų nešikams. Matau tik dar vieną bereikalingą erzelį, kuris kaip ir bet koks karas, niekada neatneš vaisių. Plytų vienas į kitą svaidymą vardan kompromiso, galėčiau sulyginti su seksu vardan nekaltybės. Aš suvalgysiu savo kompiuterį jeigu pateikiau netinkamą pavyzdį.
Štai viena delegacija rėkianti, jog Dievas nekenčia homoseksualų. Sodoma ir Gomora, destrukcija, nuodėmė, iškrypimas, nuodas Dievo tautai. Čia aš ir juokiausi ir susimąstęs buvau – Dievo tautai?
Aš domiuosi Šventuoju Raštu ir žaviuosi Dievo intelektu, bet, nors tu ką, niekada nesupratau dėl ko Lietuva yra Dievo tauta, „Marijos“ žemė.
Ar dėl to, kad turim kryžių kalną? O gal dėl to, kad čia gyvena daug tų, kurie apsivyniavę rožančiais skiemenuoja poterius pries ‘Dievo atvaizdą’ paveiksliukuose?
O per Velykas bažnyčia būna perpildyta. Juk nesvarbu, kad žodis “Velykos” turi pagonišką kilmę kaip ir, tarkim, numylėta “Marijos” koncepcija, kuri smarkiai nusižengia Šventojo Rašto įstatams. Tai ar tikrai reikia šaukti vien dėl to, kad šaukti? Ne stengtis būti, o stengtis atrodyti, kad būni?
Sodoma ir Gomora pelenais virto dėl to, jog homoseksualumas buvo tapęs lyg mada ar net religija, tai buvo visos tautos teismas, ne pavienių asmenų.
Įsitikinę, kad visi homoseksualai yra paleistuviai, iškrypėliai? Ar minėdami Dievą, kaip argumentą, mes reprezentuojam Dievo charakteristiką? T.y. atsakydami pykčiu ir lygiai tokia pat destrukcija? Ar, vis dėlto, tai lieka, kaip minėjau „rėkti, nes visi rėkia“?
Dievas sukūrė vyra ir moterį ir tik jų sąjunga gali susilaukti palikuonių. Manau visi tą žino ir be jūsų išminties perlų, tad palikite savo pasišventimą Dievui, iš pykčio paraudusiomis akimis skalydami „Sodoma ir Gomora“, nes teršiat krikščionio vardą.
Jei mes vertiname homoseksualų asmenybę paišydami portretus su dviem vyrais šuniuko pozoje, vėlgi, kyla klausimas – kas yra labiau iškrypęs ir kokiomis vertybių skalėmis mes remiamės, vertindami žmonės, kurie ne tokie kaip tu pats.
Bet štai ir homoseksualai, kaltinantys jų nepripažįstančius asmenis menku apsiskaitymu, snobizmu, siauru požiūriu. Na.. Jei jūs manote, kad viskas, kas yra madinga, yra gerai, čia jau ne mano problema. Ar, kad viskas, kas yra „kitaip“ yra tam tikra aukštesnė dvasinė forma. Na tarkim.
Visiškai sutinku, kad tarp žymių filosofų, rašytojų, dailininkų - menininkų plačiąja prasme - buvo, yra ir bus homoseksualių asmenų. Tai niekada netrukdys man ar kitam save gerbiančiam asmeniui vertinti jų meną. Tačiau intelektas, gabumai ar talentai nėra nulemti seksualinės pakraipos, nes už šį aspektą visada bus kažkas svarbesnio.
Man asmeniškai nėra patrauklu du besibučiuojantys vyrai ar moterys, bet jei aš su jais norėsiu susipažinti, tikrai nesidomėsiu ką jie veikia miegamajame, tai nebus mano reikalas. Kaip kad niekieno reikalas ką aš miegamajame veikiu su drauge.
Bet jei aš nenorėsiu matyti, aš nežiūrėsiu. Jei ateityje turėsiu vaikų, mokinsiu juos brandinti pamatines vertybes ir gerbti ne tik kitus, bet ir save. Žmonėms reikia atsikratyti iliuzijos, kad savo vaikus apsaugos nuo visko, kas bloga ar nuo to, ko jūs nenorite, kad jie (su)žinotų.
Bet jei mokinsit sūnų daužyti visus gaidžius ar jausti jiems neapykantą, užauginsit tik dar vieną gaidžio egzempliorių ir tiek. Ne PRIEŠ karą, o UŽ taiką. Žinoma, ne visi tos taikos ir nori, bet kreipiuosi ne į juos.
Grįžtant prie parado – tai kvailystė. Galima sakyti - tai klounada klounados žemėje. Tegu jie vyksta Vokietijoje, Brazilijoje, Norvegijoj, galas žino kur – ten žmonės pratę ir mažai kam rūpi.
Tautoje masės piktų, gyvenimu nusivylusių žmonių, kurie geriau užsiims svetimo kalimu prie kryžiaus, nei savo paties gerove.
Tad jei gausite iš plytos, kiaušinio ar šiaip kokio objekto per galvą, prašau, nesibaisėkit barbarizmo apraiškomis. Provokacija visada susilaukia atsako.
Ir žinoma, kad aš nepalaikau to, kuris mėtosi plytomis, bet tai jo paties psichologinė problema, taip jis renkasi gyventi. Galų gale visada tokių buvo ir bus.
Kompromisas?
Dabar homoseksualų santuokos, įsivaikinimo legalizacija Lietuvoje susilauktų neapykantos tornado. Taip, didžiausias absurdas teigti, jog tokioje šeimoje užaugęs vaikas virstų gėjum, lesbietė ar „berniuku Andželika“, bet aš net ne apie tai.
Klausimas yra toks - ar šalyje, kur įprasti paaugliai mokyklose apspjaudomi, mušami ar pjaustomi į gabalus, norėtumėte auginti vaiką, būdami homoseksualais? Tikrai?
Aš įsitikinęs, jog vaikui reikalingas mamos ir tėvo modelis, tačiau žinau, kad yra nuostabių, mylinčių vienos lyties porų, kurios išaugina intelektualius ir dorus piliečius.
Vaikai būna tvirkinami ir gėjų tėvų ir heteroseksualių porų. Abi šios pusės serga, tad neverta pulti vien gėjų ar lesbiečių, tai neadekvatu. Iškrypimas nėra seksualinės pakraipos problema. Jei serijiniam žudikui aptemusios smegenys ir jis iššaudo vaikus darželyje, mes nespekuliuojam ar jis yra gėjus.
Esu įsitikinęs, kad būti homoseksualu Lietuvoje yra labai sunku, bent jau kai kuriems. Kai esi kitoks, niekur nebus lengva. Bet kurioje vietoje norėdamas išskirti savo individualumą, turi išmokti jį užsitarnauti. Ir ne skandalų dėka, nes anokia čia garbė.
Tikiu, kad daug žmonių piktybiškai nusistatę ne prieš homoseksualumą, o prieš šią garsią propagandą, lindimą ir veržimąsi REIKALAUJANT. Nėra ko reikalauti, o geriau blaiviai pamąstyti kur jūs randatės ir ko jūs prašot.
Lygios teisės..Slidi tema ir dažnai daug kam skaudi. Tačiau iš citrinų belieka spausti limonadą, nes lygūs mes tik prieš Dievą.
Jei nenorit emigruoti (ką matau kaip realią alternatyvą poroms, norinčioms santuokos), likit daryti revoliucijos Lietuvoje. Bet jei jau taip, priimkit pasėkmes be ašarų, nes einat ne tik prieš tam tikras sistemas, bet ir prieš daug tamsių žmonių, kurie tikrai kirs atgal.
Tiems visiems visiems, kuriems tikrai rūpi tikėjimas (net ir tie, kurie meldžias paveiksliukui gali būti ieškojime) – taip, tikrai, kad Dievas tam nepritaria.
Tačiau tai nereiškia, kad homoseksalai nėra mylimi lygiai tiek pat. Nes turėdamas savy meilės tu matai ne lesbietę, o, tarkim, tiesiog Sandrą, kuri mėgsta jazz'ą, blynelius su varške ir gražiai juokiasi. Matai individą, unikalų charakterį.
Žinoma, jei Sandra keltų intrigas, duotųsi su savo draugės mergina ir propaguotų iškrypimus, būtų jau komplikuočiau. Tačiau juk ne visi tokie, ne visi. O visa kita tegul lieka Dievo teismui. Dievo, ne žmogaus. Ar girdit? Ne žmogaus.
Tai o kur teisybė? Na, šitam pasaulyje jos mažai ir gali dėl to bliauti atsisėdęs ant sofos kimšdamas šokoladą, išeiti į Gedimino prospektą pamėtyti kiaušinių, nes esi pasiklydęs kažkur savyje, arba gali prašyti stiprybės pakeisti tai, ką gali pakeisti ir nuolankumo priimti kažką, kas ne tavo valioje.
Sunku, bet viena pozityvi mintis yra galingesnė už keliasdešimt destruktyvių. Čia dėsnis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!