Už „Amerikietiškas grožybes“ JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimo susilaukęs režisierius Samas Mendesas, po ilgų kino studijos MGM ir pagrindinio Džeimso Bondo vaidmens atlikėjo Danielio Craigo įkalbinėjimų, galiausiai sugrįžta prie legendinio šnipo, MI6 agento 007, istorijos.
Kino kūrėjas pristato dar vieną kvapą gniaužantį nuotykį, sukeliantį ne mažiau nostalgijos ilgiausiai kino istorijoje besitęsiančiai filmų serijai nei 2012 metais pasirodęs jubiliejinis filmas „007: Skyfall“, uždirbęs visame pasaulyje daugiau nei milijardą dolerių ir pelnęs dvi Oskaro statulėles.
Apie ką mes čia…
Žlugus Dominiko Grino planui užvaldyti žemės lopinėlį Bolivijoje, teroristinė organizacija „Kvantas“ patyrė didelį fiasko. Tačiau, pasirodo, tai tebuvo žaidimo pradžia. „Kvantas“ atliko tik visai nereikšmingą vaidmenį, su MI6 veikla supažindindamas žymiai pavojingesnį priešą – šmėklos organizaciją „SPECTRE“, kuri pasiryžusi ne tik sunaikinti MI6 su agentu Džeimsu Bondu priešakyje, bet kartu įgyvendinti ir pasaulio užvaldymo planą. Artėja itin neramūs laikai, pasaulis atsidurs visiškame chaose ir tik vienas žmogus gali padėti to išvengti – tai agentas 007, tai Bondas, Džeimsas Bondas.
Kūrinio vidus
Pripažinkime, prieš pasirodant naujam Džeimso Bondo nuotykiui buvo šiek tiek neramu. Vis dėlto „perspjauti“ tokį gerą filmą kaip „007: Skyfall“ – viena iš beveik neįmanomų misijų, tačiau, pasirodo, įgyvendinama. Antrą filmą apie agento 007 nuotykius režisavęs Samas Mendesas pasiryžo pakartoti savo sėkmės formulę ir pristatė mums filmą, kuris kaip ir režisieriaus ankstesnysis darbas bandė suvilioti mus nostalgija. Ir jam tai pavyko, nors, žinoma, antras kartas galbūt ne toks paveikus, kaip pirmas, bet tai puikus pavyzdys, kad galima antrą kartą iš eilės sukurti kažką gero.
Į naują filmą buvo investuota ir žymiai didesnė pinigų suma – 300 milijonų dolerių. Šis biudžetas ne tik rekordinis bondiados epopėjoje, bet ir vienas iš didžiausių investuotų į vieną projektą per visą kino istoriją. Žinoma, tai nestebina: kaip visi puikiai žinome, 200 milijonų kainavęs „007: Skyfall“ 2012 m. uždirbo net 1,1 mlrd. dolerių visame pasaulyje. Stulbinanti pinigų suma, kuri beveik dvigubai aplenkė prieš tai buvusį bondiados rekordininką, 2006 metais pasirodžiusią juostą „Kazino Royale“, kuris savo laikais uždirbo 594 milijonus dolerių. Bet ką mes čia apie pinigus, ne visada biudžetui skirti pinigai ir uždarbis rodo filmo kokybę. Jau daug kartų tuo įsitikinome, todėl grįžkime prie filmo.
Kai 2006 metais kino ekranuose buvo pristatytas naujasis Bondas juostoje „Kazino Royale“, kartu buvo padėtas gana stiprus pamatas dviejuose filmuose pasakotai teroristinės organizacijos „Kvantas“ istorijai – jau minėtame 2006 metų hite ir 2008 metais pasirodžiusiame „Paguodos kvante“. Ši organizacija turėjo būti visiškai naujas žingsnis bondiadoje, kuris taptų tam tikru atsaku klasikiniams Bondo filmams ir juose „SPECTRE“ vardu vaizduojam blogiui. Tačiau 2012 metų filme režisierius Samas Mendesas nepanoro vystyti istorijos ir pristatė visiškai atskirą pasakojimą. Šis žingsnis šiek tiek supykdė filmų serijos gerbėjus, nes neliko tęstinumo. Žinoma, kaip ir kiekvieną klaidą, šitą nesusipratimą irgi buvo galima ištaisyti, bet žymiai subtilesniu būdu. Didelis bondiados gerbėjas, režisierius Samas Mendesas panoro ir vėl pristatyti legendinį MI6 priešą, organizaciją „SPECTRE“, o kad ji būtų kaip pagrindinis priešas, reikėjo kažkaip užbaigti „Kvanto“ pasakojimą, ką kino kūrėjas kartu su scenaristų brigada padarė išties meistriškai. Ne tokį ir reikšmingą vaidmenį atlikęs „Kvantas“ galiausiai užleidžia vietą rimtam varžovui.
Žinios apie „SPECTRE“ pirmą kartą pasirodė 1962 metų filme „Daktaras Ne“, tačiau apie pačią organizaciją mes žinojome labai mažai. Tik po kelių Džeimso Bondo nuotykių ji buvo atskleista. Šiuo atveju, jeigu kalbėsime apie mūsų laikų bondiados pateikimą, viskas vyko irgi panašiu principu, pradedant 2006 metais su „Kazino Royale“ ir užbaigiant 2015 metais pasirodžiusiu „SPECTRE“. Bet ne tai priartina žiūrovus ir patį Bondą prie klasikinių filmų.
Naująjį filmą prie klasikinių juostų priartina tai, kad filmas iš dalies buvo paremtas 1969 metų filmu „Jos didenybės slaptoje tarnyboje“, kuriame pirmą ir paskutinį kartą Džeimso Bondo kailyje pasirodė žinomas anų laikų modelis George‘as Lazenby‘is.
Kodėl šis filmas priartina prie „SPECTRE“, paklausite manęs? Viskas labai paprasta. Pirmiausia, tai itin vaizdžiai pristatoma pati organizacija ir jos veikla, labai panašus abiejuose filmuose vaizduojamas veiksmas ir, žinoma, pačios veiksmo vietovės, kuriuose apsilankė Džeimsas Bondas. Nors filmas „Jos didenybės slaptoje tarnyboje“ kardinaliai skiriasi nuo visų kitų iki šiol pasirodžiusių Bondo filmų, nes jame įvyksta nebūdingas agentui 007 dalykas – vedybos, jis labiausiai priartina mus prie „SPECTRE“. Ar ir naujajame filme agentui pasiseks apmainyti žiedus su kokia nors gražuole? Tebūnie tai lieka paslaptimi, kurią išsiaiškinsite peržiūros metu.
„SPECTRE“ filmo istorija itin įdomi, intriguojanti ir, svarbiausia, čia pateikiama daugiausiai veiksmo, lyginant su kitais 007 filmais: skrydžiai su malūnsparniais, gaudynės Alpėse, nuostabios lenktynės automobiliais, puikūs ir kvapą gniaužantys susišaudymai, muštynės ir dar daug kitų triukų neleis ramiai sėdėti žiūrint filmą.
Juostos herojai taip pat laimi simpatijų konkursą. Pirmiausia, norisi pagirti puikų antagonistą, organizacijos „SPECTRE“ smegenis Fransą Oberhauserį, kuris, kaip ir pastarasis Bondo priešas, kai kuriose scenose sugebėjo užgožti net ir pagrindinį herojų. Nemažai dėmesio buvo skirta ir klasikinių Džeimso Bondo priešininkų paveikslą demonstravusiam galingajam Hinksui. Moterų grožiui irgi nebuvo lemta atsispirti. Visos trys nuostabios damos siekė agento 007 dėmesio, bet iš jų geriausiai „Femme Fatale“ įvaizdį sukūrusi Liucija pasirodė labiausiai verta agento glėbio. Madelein Svan ir panelė Manipeni – gracingos, bet iki Liucijos šarmo joms buvo toloka. Pats Džeimsas Bondas, kaip ir ankstesniuose filmuose, atrodo puikiai. Deja, jo charakteris ir personažas neevoliucionuoja. Tiksliau, jis toks pat, koks buvo iki „007: Skyfall“.
Apibendrinant norisi pasakyti, kad naujasis Džeimso Bondo filmas šiek tiek nusileidžia 2012 metais pasirodžiusiai juostai, bet tik truputį, nes bendras filmo turinys – tai stipri, šarminga, itin efektingai ir kartais „nurautai“ pateikiama istorija, kurios kokybė lenkia daugelį šiais metais pasirodžiusių prabangių projektų.
Techninė juostos pusė
Kalbant apie techninę filmo pusę, stipriausiu koziriu tampa nepriekaištingas operatoriaus darbas – mus džiugina už „Tarp žvaigždžių“ BAFTAI nominuotas operatorius Hoyte Van Hoytema. Žiūrint filmą ne tik kad jautiesi veiksmo dalyviu, bet sprogimai, gaudynės, susišaudymai ir daugelis kitų momentų atrodo tokie tikroviški ir taip puikiai perteikti kameros objektyvo, kad kiekviena sekundė atrodo kaip tikra šventė akims.
Muzika filme gera, perteikianti tikrąją bondišką atmosferą. Deja, garso takelį itin nuslopina prasta žinomo dainininko Samo Smitho atlikta pagrindinė daina „Writing‘s On the Wall“. Puikiai veiksmo scenoms parinktos muzikinės kompozicijos juostoje metu laiko mus įsitempusius.
Specialiųjų efektų filme netrūksta, kaip netrūksta ir gerų kaskadinių triukų bei kokybiškai pirotechnikos specialistų atliktų sprogimų. Vis dėlto, įdomiausia tai, kad kompiuteriniai efektai sudarė vos 10 procentų visų kvapą gniaužančių scenų. Iš ekrano pusės sklindantis natūralumas puikiai matomas plika akimi.
Garso montažas neturi priekaištų, vien ko verti susišaudymai ir automobilių gaudynės, riaumojant „Aston Martin“ varikliui. Juostos montažas kokybiškas, siužete nėra jokių pastebimų „kliurkų“.
Aktorių kolektyvas
Bondo vaidmenį jau ketvirtą ir galbūt paskutinį kartą atliekantis Danielis Craigas ir toliau demonstruoja puikų fizinį pasiruošimą. Ir vėl dalį triukų aktorius atliko pats. Brutalus ir visą laiką tobulėjantis Džeimso Bondo atlikėjas – geriausia, kas iki šiol buvo bondiadoje. Su visa pagarba Seanui Connery‘iui, tačiau būtent toks D. Craigo įkūnytas Bondas labiausiai panašus į Bondą iš Iano Flemingo romanų.
Mes puikiai žinojome, kad Danielis nepasišiukšlins, tačiau visi nerimavome dėl kito svarbaus herojaus atlikėjo. Žinoma, kalbama apie dviejų Oskarų laureato Christopho Waltzo pasirodymą. Be jokių abejonių, aktorius gali suvaidinti bet ką, tuo mes įsitikinome Quentino Tarantino filmuose. Tačiau buvo įdomu, kaip jis suvaidins „SPECTRE“ organizacijos vadovą, kurį kadaise buvo atlikę trys skirtingi aktoriai. Nerimas dingo jau pirmą kartą aktoriui pasirodžius ekrane – jo pasirodymas stulbinantis ir sugebėjo užtemdyti net patį Bondą. Abejoju, ar jis bus bent nominuotas Oskarui, bet mano simpatijas, kaip ir daugelio kitų bondiados gerbėjų, jis tikrai gaus.
Prancūzaitė Lea Seydoux – dar vienas stiprus „SPECTRE“ filmo pliusas. Talentinga, graži ir puikiai veiksmo filmuose atrodanti aktorė šį kartą atliko gana gerą vaidmenį kaip Bondo mergina. Nors tenka pripažinti, kad norint prilygti kitos Džeimso damos šarmui jai dar reikėtų patobulėti. Vis dėlto nuostabioji Monica Bellucci pademonstravo savo neįkainojamą eleganciją ir grakštumą. Buvo gražu žiūrėti į šeštąjį dešimtmetį įkopusią stiliaus ikoną.
Taip pat filme akis džiugina ir toliau sėkmingas Dwayne‘o „Uolos“ Johnsono pėdomis žengiantis imtynininkas Dave‘as Bautista, kuriam tai – antras rimtas blokbasteris karjeroje. Nors aktorinių sugebėjimų jis ir nedemonstruoja, bet jo fizinė jėga ir pono Hinkso personažo brutalumas įtikina.
Antraplaniuose vaidmenyse taip pat gerai atrodo Naomie Harris, atlikusi panelės Manipeni vaidmenį. Prie jos prisijungia Kju vaidinantis Benas Wishawas ir M vaidmenį atlikęs Ralphas Fiennesas. Andrew Scottas juostoje atliko C vaidmenį.
Verdiktas
„007: SPECTRE“ – solidus Džeimso Bondo nuotykių tęsinys, glaudžiai susijęs su pirmais dviem filmais, kuriuose savo talentą brutalaus legendinio agento 007 kailyje demonstravo Danielis Craigas. Filme – stipri režisūra, geras ir įdomiai vystomas pasakojimas, kokybiškas veiksmas, įdomūs personažai ir, kas svarbiausia, nostalgija, dėl kurios filmas sujaudina ne ką mažiau nei 2012 m. šviesą išvydęs jubiliejinis Bondo filmas.