Režisierius kviečia visus kino ir knygų mylėtojus paskutinį kartą pasimatyti su visų pamiltais veikėjais ir išvysti grandiozinį finalą, kuriame pagaliau susidurs gėrio ir blogio jėgos, kovojančios dėl ateities pasaulio likimo ir žmonijos laisvės liepsnų apgaubtame Kapitolijuje.
Apie ką mes čia…
Revoliucijos simbolis – liepsnojanti mergina Ketnė Everdyn – ryžtingai žygiuoja į Kapitolijų dėl vieno tikslo – kartu su savo bendražygiais ji turi nuversti tironą ir visų Panemo gyventojų skriaudėją prezidentą Snou. Prie Kapitolijaus renkasi prezidento pajėgos, o iš kitos pusės artėja didelė sukilėlių armiją. Tačiau Ketnė turi visai kitą planą, kaip pasiekti pergalę prieš Snou bei jo pavaldinius ir nerizikuoti karių gyvybėmis. Pagaliau artėja revoliucijos pabaiga, pagaliau artėja lemtingas mūšis…
Kūrinio vidus
Kai prieš metus kino ekranuose pasirodė ilgai laukta pirmoji „Strazdo giesmininko“ dalis, su džiugesiu keliavau pasižiūrėti šio filmo, nes pirmos dvi dalys buvo beveik nepriekaištingos. Tačiau tokio didelio nusivylimo, kurį tuomet patyriau, seniai nejaučiau. Lygiai tokios pačios nuomonės buvo ir nemaža franšizės gerbėjų armija, taip pat ir kino profesionalai, kurie itin šaltai vertino tuometinį pasirodymą. Bet, kaip mes visi puikiai žinome, dažniausiai finalinės knygos padalijimas į du filmus reiškia vieną – visą gėrį kūrėjai paliko finalui. Taip buvo su „Saulėlydžio“ saga, taip buvo ir su „Hariu Poteriu“, todėl nusivylimas nebuvo toks skaudus. Galiausiai, po metų pertraukos, sulaukėme istorijos finalo, kuris savo kokybe lenkia prieš tai buvusį ir nuobodžiausia serijos dalimi vadinamą filmą.
Visi taip pat žinome, kad kai lauki istorijos finalo, jis dažniausiai turi būti grandiozinis ir tiesiog toks ryškus, kad išėjus iš kino teatro galėtume pasakyti „Vau“. Deja, šiuo atveju to nebuvo. Filmas priminė prieš tai buvusią dalį, kurios nuobodžiai vystoma siužetinė linija priversdavo kelis kartus užmerkti akis. Čia dauguma scenų sukelia tokį patį efektą. Skirtumas tas, kad pateikiamos kelios gana kokybiškos veiksmo scenos, kuriose gerai išlaikoma įtampa, neleidžianti nukreipti žvilgsnio nuo kino ekrano. Už tai tenka dėkoti režisieriui, kuris sugebėjo iš naujojo filmo išspausti bent kelis kokybiškus epizodus. Prie gerų scenų galima įrašyti puikų pabėgimą nuo dervos jūros, na, ir dar visai gerą sceną su Ketne ir jos sėbrus pogrindyje užpuolusiais „padarais“. Bežiūrint į tas pabaisas, iš karto prisiminiau savo paauglystę ir kultinį žaidimą „Doom 3“. Kas žaidė, tas tikrai supras, apie ką aš čia kalbu.
Didžiausiu nusivylimu šio filmo peržiūroje tampa ne banalūs ir šimtą kartų girdėti dialogai ar tam tikras politikavimas, kurio knygoje buvo išties nemažai (nors čia jis pateiktas vangiai), o mūšis dėl Kapitolijaus. Tokio žeminančio reginio tikrai nesitikėjau. Suprantama, kad kūrėjai, norėdami sutaupyti pinigų, mėgino viską pateikti abstrakčiai, bet tai nėra pasiteisinimas. Netgi „Saulėlydžio“ paskutiniame filme mūšis tarp vampyrų atrodė kiečiau, o tą pripažinti man tikrai sunku – turbūt nujaučiate mano antipatiją visai sagai.
Grįžtant prie dialogų, šioje dalyje nebuvo jokio įsimintino pasakymo, išskyrus Ketnės monologą ir šūkį, kuris skamba taip: „Šiąnakt nukreipkite savo ginklus į Kapitolijų, šiąnakt nukreipkite ginklus į Prezidentą Snou“. Vienintelė verta dėmesio scena su stipriu pagrindinės herojės pareiškimu.
Filme personažai neevoliucionuoja taip, kaip tai matėme pirmosiose dalyse, kai kiekvienas veikėjas sugebėdavo nustebinti ir visiškai netikėtai atsiskleisti. Ketnė atrodo kaip ir visuose filmuose – valdinga ir kartu trapi, norinti gėrio, bet kartu ir bandanti priešintis sistemai, už kurią kovoja. Geriausiai viso filmo metu atskleidžiamas Pitas – įdomiausias herojus šiame filme, kuris sugeba bent kažkiek nustebinti tiek savo pasirinkimais, tiek emocijų kaita. Prezidentas Snou filmo pabaigoje taip pat atsiskleidžia, užtat Heimičas, Geilas, Plutarchas ar prezidentė Alma užstrigo kažkur praėjusių dalių vaidmenyse ir visiškai nesistengia pajudėti iš vietos.
Juostoje yra ir dramaturgijos, kurią bando įpiršti režisierius, kad jautresni žiūrovai sugebėtų išspausti kelias karčias ašaras. Kalbu, žinoma, apie kai kurių herojų mirtis. Tačiau jos tokios abstrakčios ir beprasmiškai atrodančios, kad manęs neįtikino. Knygoje jos aprašytos žymiai santūriau. Prisipažinsiu, mėgstu susigraudinti filmų peržiūrų metu, bet šiuo atveju nepasidaviau.
Apibendrinant pamatytą filmą ir finalinį „Bado žaidynių“ akordą, galiu pasakyti, kad ne tokio finalo tikėjausi. Tai buvo gana blankus, greitai nusibostantis reginys, kuris vertas peržiūros kine vien dėl paskutinių scenų, tapusių mūsų atsisveikinimu su pirmuose filmuose džiuginusiais herojais. Ir nors paskutinė scena per daug saldi ir holivudiškai šviesi, ko nebuvo jokiame „Bado žaidynių“ serijos filme, bet jos metu galima nusišypsoti ir pasakyti sudie franšizei. Ačiū.
Techninė juostos pusė
Pirmą kartą „Bado žaidynės“ pasirodo trimatėje erdvėje, o tai, žinoma, gudrus ėjimas, kuris kūrėjams galbūt atneš milijardą dolerių pajamų visame pasaulyje. Tačiau ne apie pinigus šnekame. 3D efektas perteiktas tikrai neblogai ir juo sugebama sukurti niūrų pasakojimo toną, o gilesnis filmo vaizdas dėl trimatės erdvės dar labiau įtraukia į Ketnės matomą pasaulį. Taip pat ir filmo efektai, kurių tikrai nemažai, atrodo kokybiškiau už praėjusių dalių specialiųjų efektų lavinas. Vien dervos scena atrodo labai efektingai ir brangiai.
Kaip ir ankstesnėse dalyse, didelis dėmesys sutelkiamas operatoriaus darbui, kurį ir vėl atliko Jo Willemsas. Dėl puikių rakursų ir tam tikrų manevrų, filmas bent jau akimirkai sukuria mažą stebuklą veiksmo scenose. Filme, pradedant veikėjų mimikomis ir panoraminiais vaizdais, kurie papuošia postapokaliptinio pasaulio viziją, itin išvaizdžiai ir gyvai pateikiamas vaizdas.
Muzika, kurią parašė Jamesas Newtonas Howardas, palieka gerą įspūdį. Nors nėra pernelyg įsimintina, bet filmui ir jo atmosferai tikrai tinkanti. Blogiausia, kad vien muzikinių kompozicijų neužtenka. Trūko to, kas buvo ankstesniame filme. Kalbu apie tokio hito kaip Jennifer Lawrence atliekamos dainos „The Hanging Tree“ pristatymą. Tas suteiktų juostai didybės.
Juostos montažas ir garso montažo darbai kokybiški, todėl nėra prasmės nagrinėti to, kas gerai atlikta.
Aktorių kolektyvas
Pernelyg daug kalbėti apie aktorius ir jų pasirodymą nesinori, nes beveik visi atliko tokius pat vaidmenis kaip ir ankstesniuose filmuose, todėl progreso nėra. Na, bent jau kokybė nesuprastėjo. Pakanka pasižiūrėti į Jennifer Lawrence, kuri sugeba išlikti tvirta, tačiau reikiamose vietose pademonstruoti įvairias emocijas – pyktį, nusivylimą, baimę, džiaugsmą.
Pitas, kurį suvaidino Joshas Hutchersonas, taip pat atrodo visai gerai. Šioje dalyje būtent jis pasirodo geriausiai ir būtent jo personažas atskleidžiamas išraiškingiausiai. Nustebinti sugeba ir legendinis Donaldas Sutherlandas. Jo vaidinamas prezidentas Snou galiausiai parodo savo tikrąjį veidą.
Kiti aktoriai kaip Woody‘is Harrelsonas, Elizabeth Banks, Liamas Hemsworthas, Jeffrey‘is Wrightas, Julianne Moore, Samas Claflinas, Natalie Dormer, Jena Malone ir Stanley‘is Tucci pasirodo neblogai. Tačiau labiausiai suerzino tai kad buvo nepagerbtas Philipas Seymouras Hoffmanas. Jo veikėjas filmo pabaigoje pateikiamas labai neatsakingai, nors studija buvo žadėjusi, kad pasitelkusi naujausias technologijas sugebės užbaigti paskutines scenas. Deja, bet jie tik gudriai „sužaidė“ jo mirtimi. Patys pamatysite, kaip pigiai atsisveikino su Oskaro laureatu šio filmo kūrėjai.
Verdiktas
„Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas. 2 dalis“ – tai ne toks grandiozinis visų pamiltos kino franšižės finalas, kokio buvo galima tikėtis ir kokio žiūrovai nusipelnė po itin nuobodžios praeitos dalies. Filmas nepasižymi nei gera režisūra, nei gerai parašytu scenarijumi, nei gerai pateiktu veiksmu paskutinėse mūšių tarp gėrio ir blogio jėgų scenose.
Šį filmą gelbėja tik tai, kaip kokybiškai jis sukurtas iš techninės pusės – geras garso takelis, beveik nepriekaištingas operatoriaus darbas, kokybiški specialieji efektai ir prasmingai išnaudota trimatė erdvė. Tačiau net ir šie akcentai nenuslepia to, kad tai gana blankus ir neįsimenantis istorijos finalas, kurio buvo laukta nuo 2012 metų.