Apie ką mes čia…
Idealistų studentų grupelė, norėdama išgelbėti pirmykštes Amazonės džiunglių gentis, išsiruošia į iš pirmo žvilgsnio paprastą ir naudingą kelionę, kuri padės atkreipti žmonių dėmesį į siaubingą džiunglių gyventojų realybę. Tačiau skrydžio metu lėktuvas tampa nevaldomas, kol galiausiai visi geradariai atsiduria džiunglių širdyje. Džiunglėse jų laukia ne tik pavojinga flora, bet dar ir žmogėdros, kurias taip įnirtingai ruošėsi gelbėti jaunuoliai.
Naujausias Eli Rotho filmas, kuris buvo sukurtas dar 2013 metais ir dėl nesutarimų su prodiuseriais pristatytas tik 2014 metais keliuose antrarūšiuose festivaliuose, galiausiai atkeliavo ir į plačiuosius kino ekranus. Projektas buvo laukiamas dėl vienos paprastos priežasties – tai žinomo italų filmo „Kanibalų holokaustas“ perdirbinys, kuris savo pasirodymo metais sulaukė itin daug kritikos, tačiau tapo svarbiu kultūriniu „gore“ žanro atstovu ir pavyzdžiu ateitiems kartoms, kaip galima sukurti kvapą gniaužantį ir labai tikrovišką, krauju persmelktą projektą.
Naujajame filme, kaip ir sename, visas veiksmas sukasi aplink jaunuolius, kurie išsiruošia į kelionę gelbėti vietinių Amazonės džiunglių genčių. Galiausiai jie patys tampa tų pačių genčių, kurioms norėjo padėti, aukomis. Žinoma, iš vienos pusės, naujojo pasakojimo versijoje siužetas banalus ir jau matytas, tačiau iš kitos pusės, šiame filme galime įžvelgti gana naudingą socialinę mintį apie nužmogėjimą ir norą sunaikinti tą, kas ir taip yra trapu. Nesinori atpasakoti tokių svarbių filmo detalių, kurių ne tiek ir daug šiame filme, todėl geriausias būdas – viską pamatyti patiems.
Atmetus socialinę filmo problematiką, juostoje labai daug dėmesio skiriama smurtui, kuris, kaip ir kituose Eli Rotho filmuose, atrodo ganėtinai šlykščiai, tačiau kartu efektyviai, tikroviškai ir net patraukliai, karts nuo karto teko užmerkti akis. Išmėtytos žarnos, nupjautos galvos, vėmalai ir kiti šlykščiai atrodantys šio filmo komponentai daro stiprų poveikį žiūrint šią juostą. Silpnų nervų žiūrovams pakaks pirmų minučių smurto, kad galėtų išeiti iš salės. Eli Rothas smurto kiekiu tikrai aplenkė originalų filmą, kurį 1979 metais sukūrė Ruggero Deodato.
Kanibalizmo tematika irgi atskleista itin plačiai ir vaizdžiai, nors tai darant nebuvo jokio subtilumo. Nupjautas liežuvis, kojos, rankos ir Amazonės džiunglių čiabuvių genties šamano mėgavimasis žmogaus kūnu atrodo labai neskaniai. Kino kūrėjas sau leido šiek tiek per daug. Užtat gyvenvietės, kurioje gyvena kanibalai, jų dienos, tradicijos, ceremonijos, papročiai ir jų rutina atrodo įdomiai, lyg žiūrėtum kokį dokumentinį filmą per „Discovery“ kanalą. Tai šiek tiek pakelia filmo lygį. Bet tuo viskas ir baigiasi.
Herojų filme nėra, nė vienas personažas nesukelia jokio džiaugsmo ar jaudulio, todėl bežiūrint juostą, nė viena mirtis nesukelia jokių emocijų. Mirė personažas, tebūnie, kas gi šiame pasaulyje nemiršta? Čia ne „Gladiatorius“, po kurio peržiūros verki, nes pagrindinis herojus iškeliavo anapilin. Viskas dėl to, kad režisierius, rašydamas juostai scenarijų, orientavosi į smurto bangas, o ne į personažų charakterius. Gaila – galbūt filmas tada taptų labiau įtraukiantis.
Juostoje taip pat nėra jokios intrigos, nėra įtampos, todėl jau įpusėjus filmui, jis tampa neįdomus ir atsibosta. Pasidaro išties sunku išsėdėti ir sulaukti jo finalo. Deja, Eli Rothas labai nuvylė.
Techninė juostos pusė
Bežiūrint šį Eli Rotho nesveikos fantazijos vaisių, atrodo, lyg žiūrėtum B kategorijos pigų studijos „Asylium“ filmą, skirtą peržiūrai namuose. Itin pigiai nufilmuotas ir prastu operatoriaus darbu pasižymintis projektas nesugebėjo parodyti viso Amazonės džiunglių grožio. Ir tai yra neatleistina. Taip pat labai prasta ir muzika, kuri yra visiškai neįdomi ir, kas svarbiausia, nesukelianti jokių papildomų emocijų bežiūrint šį filmą.
Jeigu ne geras grimas ir kraujo upės, aplinka ir dekoracijos, tai filmo kokybė, kalbant apie techninę pusę, būtų žemiau Uwe Ballo kuriamų „šedevrų“ lygio. Montažas prastas, garso montažas irgi ne stebuklingas. Tokį filmą, kurio biudžetas net 5 milijonai dolerių, galėtų sukurti ir paskutinio kurso režisūros studentas, kuriam pavyktų išsisukti ir su dešimt kartų mažesne suma.
Aktorių kolektyvas
Filmas normalių aktorių neturi, išskyrus tik paties režisieriaus Eli Rotho žmoną, jau antrą kartą šiais metais pasirodančią savo vyro filme – Lorenza Izzo. Nors ji ir vėl neparodo jokių vaidybos sugebėjimų, tačiau bent jau malonu į ją žiūrėti. Tai labai graži moteris, kuriai būtų galima rasti ir geresnę rolę kokiame kitame projekte.
Kiti filme pasirodantys žmonės – arba tikrieji Amazonės džiunglių gyventojai, arba labai prastai vaidinantys, beveik iš gatvės paimti aktoriai, kuriems ne itin gerai sekėsi rodyti emocijas, net ir būnant prie mirties slenksčio.
Verdiktas
„Kanibalai“ – tai žiaurus, itin kruvinas ir labai tikrovišku smurtu papuoštas darbas, kuriame gvildenamos ir socialinio pobūdžio temos. Jos, deja, taip ir nėra iki galo atskleistos ir paliktos pirmoje filmo pusėje. Tačiau tai tėra vieninteliai pliusai, kuriuos užgožia prastas montažas, silpnai parašytas scenarijus, neįdomūs veikėjai, šleikštulį keliančios scenos ir apgailėtinas kameros darbas, paverčiantis šį filmą antrarūšiu B kategorijos projektu.