Prie penktosios dalies pakeitęs tokius kino meistrus kaip Brianas De Palma, Johnas Woo ar J.J. Abramsas, prisijungia ir į režisieriaus kėdę atsisėda Oskaro laureatas už geriausią 1995 m. scenarijų filmui „Paprasti įtariamieji“ Christopheris McQuarie‘is. Jis jau turi patirties kuriant panašaus pobūdžio filmus, 2012 m. režisavo „Džeką Ryčerį“, todėl žiūrovai tikrai neliūdės šio dinamiškai pateikto filmo peržiūros metu.
Apie ką mes čia…
Po to, kai Specialiųjų misijų padalinys išardomas Vašingtono biurokratų, Itanas Hantas kartu su savo komanda bando pradėti naują gyvenimą. Tačiau ne taip lengva pradėti kažką, kai tampi slaptosios organizacijos, vadinamos Sindikatu, taikiniu. Senai komandai ir vėl tenka susiburti, kad surastų itin pavojingų smogikų irštvą ir ją sunaikintų, kol jie nesunaikino ne tik jų, bet kartu ir visos nacijos. Tai nebus paprastas darbas, nes Sindikatas taip pat gerai apmokytas, kaip ir išardytasis Specialiųjų misijų padalinys, todėl pirmą kartą per visus savo veiklos metus Itanas sutinka lygiaverčius priešininkus. Jie pavers jo ir jo komandos darbą į dar vieną neįmanomą misiją.
Kūrinio vidus
Po to, kai visas kino pasaulis pradėjo drebėti dėl naujųjų „Žvaigždžių karų“ ir jų numatytos gruodžio mėnesio premjeros, didžiausios studijos nepanoro rizikuoti ir nustūmė savo labai perspektyvius projektus į 2016 metus arba paankstino jų premjeras. Būtent taip atsitiko ir su naujuoju „Neįmanomos misijos“ tęsiniu, kurį buvo planuota parodyti šių metų gruodį.
Žinoma, kino mylėtojams tai tik į naudą, nes filmą bus galima pamatyti anksčiau nei numatyta, tačiau, čia ir yra bėda, jei norėsime tęsinių. Būtent prieš ketverius metus „Neįmanoma misija: Šmėklos protokolas“ pasirodė gruodžio mėnesį ir atnešė kūrėjams beveik 700 milijonų dolerių uždarbio. Juosta tapo pačiu pelningiausiu serijos filmu ir užtikrino penktosios dalies pasirodymą. Jeigu nežinote, tai po kuklių trečiojo filmo pajamų, studija „Paramount“ labai skeptiškai žiūrėjo į tęsinius ir tik Tomo Cruise‘o dėka filmas išvydo dienos šviesą. Didžiausiu argumentu dėl juostos pasisekimo tapo gruodžio mėnuo, todėl ir penktam filmui buvo parinktas šis metas, bet, vis dėlto suprantama, kad turint tokį konkurentą kaip „Žvaigždžių karai“ nepakovosi.
Ką gi, naujasis filmas jau kino ekranuose ir jis išties puikus. Retai kada galima pasakyti tokius žodžius apie trečią ar ketvirtą serijos filmą, o čia jau penktoji dalis, kuri tikrai nenuvilia savo pateikimu. Kaip ir ankstesniuose filmuose, didžiausias dėmesys prikaustomas prie sudėtingos, bet gerai apgalvotos ir logiškai įgyvendintos misijos, kuri tampa tikru galvos skausmu pagrindiniams filmo herojams. Labiausiai džiugina tai, kad kiekvienoje dalyje vis mažiau rutinos ir nuvalkioto siužeto, o kūrėjų originalumas peržengia visas įmanomas ribas. Taigi, laukti kiekvieno naujojo Itano Hanto pasirodymo kinuose tampa mažyte švente visiems veiksmo filmų gerbėjams.
„Slaptosios tautos“ pasakojimas prasidėjo dar 2011 metais, todėl pastabesni serijos gerbėjai puikiai prisimins ketvirtojo filmo finalinę sceną ir pokalbį apie Sindikato egzistavimą. Ši organizacija šiek tiek primena „Kvantą“ ir kartu „Spektrą“ iš Džeismo Bondo filmų, jų politika ir galia yra beveik identiško mąsto, tačiau jų veiklos principas skiriasi. Šiame filme pateikiamas puikus organizacijos pavyzdys, kuris tampa priešingu pagrindinių herojų komandos atvaizdu. Lygiai tokie pat stiprūs, tiek fiziškai, tiek intelektu Sindikato smogikai Itano Hanto gyvenimą paverčia košmaru.
Atsižvelgiant į visus kitus serijos filmus, pagaliau Itanas gauna lygiaverčius priešininkus, kurie nė iš tolo neprimena ankstesnių priešų. Toks katės ir pelės žaidimas verčia ne tik puikiai praleisti laiką kino salėje, tačiau ir pasijusti šios misijos dalimi. Įtemptas veiksmas, nerealūs ir amą atimantys triukai, nuostabūs vaizdai ir nepriekaištingos kovų scenos, šiek tiek „Borniadą“ primenančios, paverčia juosta tikru žanro saldainiu veiksmo gerbėjams. Bet, žinoma, tokiu reginiu galima pasimėgauti tik kino salėje.
Filmas taip pat yra pirmasis serijoje, labiausiai atskleidžiantis vidinę Specialiųjų misijų padalinio veiklą ir visus biurokratinius ir juridinius reikalus, kurie ateina iš Vyriausybės. Taip pagaliau galima susipažinti ne tik su Itano komandos veiklos paskyrimais, bet kartu ir su dilemomis, kurios sukasi aplink Ovalųjį kabinetą Baltuosiuose rūmuose. Politikos šioje dalyje apstu, bet tai tikrai neturėtų trikdyti, vis dėlto reikia mums naujovių, o ne nuvalkioto siužeto ir identiškų ankstesnių filmų schemų.
Juostoje daug naujų veikėjų, tačiau apie juos – šiek tiek vėliau. Iš pradžių norisi pasidžiaugti, kad pagaliau ir vėl išvystame pirmųjų trijų filmų veikėją Liuterį, kuris nedalyvavo misijoje tik ketvirtame filme, ir pasirodė tik pačioje pabaigoje. Nors ir tas pasirodymas buvo vertas dėmesio vien dėl jo firminio gesto. Taip pat daugiau humoro ir savikritikos gauname iš Bendžio. Šis žmogelis tampa tikra atgaiva kiekviename „Neįmanomos misijos“ filme, todėl humoro, kaip jau rašiau, tikrai netrūksta. Itanas Hantas ir Viljamas Brantas vėl sukuria neužmirštamą tandemą ir traiško priešus kaip skruzdes. Na, o jiems talkina naujas veidas – seksualioji Ilsa. Tai paviršutiniškas personažas, tačiau, kaip bebūtų, ja negalima nesigrožėti. Kalbant apie moteris, tai galima pastebėti, kad Itanas Hantas ir visi „NM“ filmai turi savotišką „Bondiados“ braižą. Kiekviename filme pasirodo vis kita lyderiaujanti moteris, tik ne visas jas suvilioja Itanas. Džeimsas Bondas jau seniai būtų sutvarkęs šią klaidą. Blogiečiai juostoje įdomūs, tačiau vienvaldžio lyderio nėra, tiksliau, pati organizacija turi daug šarmo, bet pavieniai jos smogikai atrodo blankiai, palyginus su charizmatiškais protagonistais.
Kalbant apie šios dalies unikalumą, tai joje išties nemažai įdomių kaskadininkų triukų. Jei ketvirtame filme matėme vieną įspūdingiausių visų laikų veiksmo scenų, kai pagrindinio vaidmens atlikėjas be jokių profesionalų pagalbos bėgiojo aukščiausią pasaulio pastato Burdž Chalifos sienas, tai čia šį pasiekimą akimirksnių perspjauna ypač šauniai atrodantis pasiskraidymas lėktuvu. Tiksliau, skrydis pasikabinus ant lėktuvo durų. Taip pat filme įspūdingai atrodo pasivažinėjimai, o tiksliau – gaudynės motociklais, kurie ne tik perspjauna antrosios dalies triukus, bet kartu galėtų pakonkuruoti ir su filmu„Greiti ir įsiutę“.
Žiūrint bendrai, daugiau nei dvi valandas trukęs Itano Hanto šou veiksmo atžvilgiu yra geriausia iki šiol jo misija. Siužetine prasme filmas šiek tiek nusileidžia ankstesniam filmui, bet apskritai jį galima laikyti vienu iš geriausių „Neįmanomos misijos“ franšizės filmų, jis taip pat vienas iš geriausių 2015 m. vasaros sezono juostų.
Techninė juostos pusė
Filmui muziką parašė iš filmo „Džekas Ryčeris“ pažįstamas kompozitorius Joe Kraemeris, kuriam tai antras bendradarbiavimas su juostos režisieriumi ir pagrindinio filmo vaidmens atlikėju Tomu Cruise‘u. Dinamiškai skambančios muzikinės kompozicijos veiksmo scenų metu kaskart sukelia didingą jausmą, padeda pajusti filmo greitį, jo dinamiką ir galią vienu akimirksniu. Na,ir žinoma šiek tiek sumaišyta pagrindinė visos serijos melodija padaro peržiūrą dar malonesniu reginiu dėl to, kad puikiai prisimeni 1996 m. ir tą sykį, kai pirmą kartą pamatei Itano Hanto misiją.
Filmavimu šį kartą atliko Oskarą už „Bus kraujo“ laimėjęs operatorius Robertas Elswitas, kameros dėka labai grakščiai perteikęs išties niūrų filme vaizduojamą pasaulį, kuriame slapčia dominuoja Sindikatas. Veiksmo, gaudynių ir muštynių scenos perteikiamos labai įtemptai, o svarbiausia, vaizdžiai ir be kokių nors taip vadinamų „snarglių“. Jeigu muša, tai muša, jeigu žudo, tai žudo. Nors ir subtiliai viskas atrodo, bet užtat operatorius neatitraukia mūsų nuo būtino smurto vaizdavimo, o tai labai gerai tokio pobūdžio filmuose.
Sprogimai, specialieji efektai ir galingas garsas – dar vienas juostos koziris, kurį galiausiai suvienija ir itin kokybiškas montažas. Šis pirotechnikos ir sudužusių automobilių balius, panaudojant labai tikroviškus specialiuosius efektus, vystomas taip gerai, kad visiškai nepastebimai prabėga laikas (…).
Aktorių kolektyvinis darbas
Nesenstantis Tomas Cruise‘as, kuris be jokių abejonių namų palėpėje laiko vietoj jo senstantį savo portretą, padaro dar vieną išties įspūdingą veiksmo šou. Mokantis puikiai atsirinkti jam siūlomus projektus, sukūręs bene vieną geriausių visų laikų aktorių karjerų Holivude, jis dar kartą įrodo, kad amžius nėra riba. Aktorius ne tik smagiai suvaidino savo žinomą personažą, bet kartu ir atliko visus triukus. Būtent dėl jų ir buvo įdomiausia stebėti jo pasirodymą, nes, kaip visi žinome, jis nesinaudoja jokiomis kaskadininkų paslaugomis. Tikėkimės, tai ne paskutinė jo misija.
Antras pagal svarbą yra Simono Peggo vaidmuo. Šis britų komikas ir čia įneša saujelę sodraus ir, kas svarbiausia, sveiko humoro. Kiekviena scena su šiuo aktoriumi tampa savotišku atsipalaidavimu nuo begalybės rodomo veiksmo.
Jeremy‘si Renneris, kuris turėjo pakeisti Tomą po ketvirtos dalies pasirodymo tolesniame franšizės plėtojime, su savo vaidmeniu dar sykį susidoroja labai gerai, bet ir vėl būdamas antrame plane. Jam į pagalbą ateina ir Alecas Baldwinas, kuris savo charizma sugeba nušluoti bet kokį aktorių. Prisijungia ir Vingas Rhamesas, kurio mes buvome pasiilgę ketvirtoje dalyje.
Kiti aktoriai nežiba savo pasirodymais ir veikėjų charizma, tačiau jie savo vaidmenis atliko gerai. Tiek Rebecca Ferguson, tiek Seanas Harrisas ar Simonas McBurney‘is pasirodė įtikinamai.
Verdiktas
„Neįmanoma misija: slaptoji tauta“ – tai dar vienas puikus tęsinio pavyzdys, kai jau penktasis serijos filmas lenkia pirmuosius ne tik savo veiksmo perteikimo kokybe ar patraukliais siužetiniais vingiais, bet ir galiausiai herojų vertais priešais, kurių mes laukėme beveik dvidešimt metų nuo pirmojo filmo pasirodymo.
Puikūs veikėjai, nenuilstantis vietoje veiksmas, nauji ir žymiai pavojingesni triukai, atlikti paties Tomo Cruise‘o, – tai tik maža dalis to, ką mums siūlo naujausias Itano Hanto ir jo komandos pasivažinėjimas, gelbstint ne tik savo kailį, bet ir saugant pasaulį nuo dar nematyto priešo.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!