Pirmoji „Nevykėlių po priedanga“ dalis įvertinta kaip viena linksmiausių dešimtmečio komedijų bei išskirtinis animacinis projektas „Lego. Filmas“, kuriam neabejingi buvo net suaugę žmonės. Šį kartą duetas pristato antrą, žymiai juokingesnį, brutalesnį bei šmaikštesnį 2012 metų kino hito tęsinį, kuris akivaizdžiai nukonkuruos kitus šių metų komedijos žanro projektus.
Kūrėjai šį kartą kviečia pasinerti į iš pirmo žvilgsnio ne tokį paslaptingą koledžų gyvavimo pasaulį, kuriame verda aistros, su kiekviena akimirka kardinaliai keičiasi jaunų žmonių gyvenimas, o užsislaptinę pareigūnai bando išnarplioti svarbią bylą, susijusią su narkotikų prekyba tarp studentų.
Apie ką mes čia…
Susidoroję su savo pirmąją užduotimi, Šmitas ir Dženko sužino, kad tai, kas dėjosi mokykloje buvo tik labai mažytė viso narkotikų tinklo organizacijos dalis. Sugrįžę į Džemp Strytą, kuriam vis dar vadovauja kapitonas Diksonas, vyrukai vėl pradeda dirbti po priedanga. Šį kartą jų laukia nauji išbandymai vietiniame koledže, kuriame klesti narkotikų prekyba, tačiau tai tėra tik maža dalis visų nemalonumų, kuriuos jie patiria įžengę į pagundų apsuptą koledžo teritoriją.
Kūrinio vidus
Belaukiant antros „Nevykėlių po priedanga“ dalies buvo neramu – kaip visi puikiai žinome, dažniausiai tęsiniai būna prastesni už savo originalus. Tai yra itin taikoma komedijos žanrui, kuriame yra vos keli komedijų pratęsimų pavyzdžiai, kurie yra pranašesni už jų pirmtakus. Prie „Žinių vedėjo“, „Klerkų“ , Karštų galvų“ pratęsimų galima pridėti ir šį nuotaikingą filmą, kuris savo dinamika ir šmaikštumu lenkia originalą, pasirodžiusį 2012 metais. Taip pats nereikia pamiršti ir to fakto, kad kaip perdirbinimui, tai yra neįtikėtinas įvykis kine, turint omeny, kad serialas, pagal kurio motyvus buvo sukurtos abidvi Dženko ir Šmito nuotykių dalys nebuvo tokios linksmos ir išradingos, nors ir susilaukė nemažos sėkmės JAV teritorijoje.
Istorija prasideda vos ne nuo tos pačios vietos, kai pasibaigė pirmasis filmas. Jeigu lyginti abi juostas, galima pastebėti vos kelis skirtumus pačiame pasakojimo principe. Viskas vyksta panašiai kaip ir 2012 metų filme – pasikeičia tik veiksmo vieta. Žinoma, nuo to mums tik geriau, nes tai, ko nebuvo galima rodyti pirmtake, su kaupu atperka filmo tęsinys. Nors ir pirmoje dalyje kūrėjai buvo puikiai pašiepę šiuolaikinių paauglių mąstymą bei jų veiklos principą, tačiau mokyklinukai vistiek labai kukliai leido savąjį laisvalaikį.
Antroje dalyje matome pakitusį vaizdą – studentai be jokių tabu parodo visą savo ištvirkusi būdą, paremtą vien tik seksu ir gerai suorganizuotais „tūsais“. Žinoma, nuo to pats pasakojimo būdas tampa tik vulgaresnis. Tokia kūrėjų strategija nėra iš piršto laužta – jie itin vaizdžiai atskleidžia amerikiečių jaunimo kultūros degradavimo lygį. Jeigu mūsų šalyje studentai dar elgiasi kukliai, tai to tikrai negalima pasakyti apie JAV gyventojus. Koledžas jiems – lyg kelionė į Amsterdamą, kuriame galima legaliai išbandyti nemažai nepatirtų dalykų, uždraustų kitose šalyse, o grižus namo pamiršti kaip juos kaip blogiausius košmarus. Gyvename kartą – toks turėtų būti šios juostos šūkis. Be girto jaunimo ir labai nuotaikingų vakarėlių, vykstančių koledže, galima pereiti prie žymiai įdomesnės filmo dalies – tai jau antras kartas, kai pašiepiami filmai apie policininkus porininkus. Iš tiesų kaip ir pirmame filme, daugelis scenų primena žymiausius serialus ir filmus policijos tematika.
Galima įžvelgti tokius žinomus ir kultinius filmus, kaip „Starskis ir Hačas“, „Beverli Hilso policininkas“, „Mirtinas ginklas“, „Blogi vyrukai“ ar net „Piko valanda“. Iš kiekvienos šių juostų kūrėjai pasiėmė po kelis juokelius ir sulipdė į vieną visumą taip pašiepdami visas klišes pagal kurias vadovaujasi panašių projektų režisieriai bei scenaristai. Išjuokiamos ir nusikalstamos grupuotės, dažnai tampančios patyčių objektu JAV išleidžiamose komedijose.
Kitu juokingu, tačiau galima pavadinti ir pačiu juokingiausiu filmo dalyviu tampa pagrindiniai veikėjai ir juos supantis pasaulis. Iš tiesų, tai yra gerai pažįstamų personažų vėl pasikartojantys kurioziniai nuotykiai, leidžiantys mums gerai pasijuokti iš jų nevykėliškų bandymų pagerinti susiklosčiusiais situacijas. Dialogai, kaip ir pirmoje dalyje, tikrai nepriekaištingi. Viskas dėka Šmito personažo – scenaristas susikoncentravo ties šiuo veikėju ir suteikė jam dar didesnį vaidmenį pasirodymams. Su tokiais pasikeitimais nukenčia Dženko vaidmuo – viso filmo metu jis tampa lyg Šmito šešėliu.
Akivaizdu, jog kūrėjai bandė susikoncentruoti ties tuo veikėju, kuris pirmoje dalyje surinko daugiausiai simpatijų iš filmo gerbėjų visame pasaulyje. Būtent dėl pagrindinio filmo veikėjo buvo padaryta apklausa, kurioje dalyvavo 100 000 žmonių ir didžiule persvara Šmitas aplenkė Dženko, kuris ir tapo šios juostos lyderiu. Taip pat kaip ir 2012 metais draugų santykių aiškinimasis tampa vienu kertinių filmo variklių. Tai, kas nebuvo pasakyta pirmoje dalyje, su kaupu kompensuojama tęsinyje. Draugystė, meilė, atsidavimas – visa tai vėl galima pamatyti Šmito ir Dženko tandeme.
Į pagalbą duetui akomponuoti ateina ir labai gerai žinomi pirmtako veidai – vienas jų yra kapitonas Diksonas šį sykį gavęs ilgesnį pasirodymo laiką. Pagrindiniai originalo antagonistai taip pat gavo laiko pasipuikuoti ekrane. Scena su jais tampa viena iš pačių šmaikščiausių visame filme. Nauji personažai filmui pridavė gyvybiškumo, o seksualių merginų taip pat netrūko.
Be vasariškos humoro dozės ir itin šmaikštaus konteksto, filmas tampa ir pačiu nuotaikingiausiu metų projektu, skirtu žiūrovų masei. Būtent taip ir galima pavadinti šį tęsinį, lenkiantį kitus panašius darbus. Pagal turinio išradingumą vieninteliu jo priešininku galėtų tapti kitas amerikiečių hitas – „Kaimynai“. Abu šie filmai yra geriausi šių metų žanro atstovai, kuriuos galima žiūrėti ne vieną ir ne du kartus. „Nevykėliai po priedanga 2“ yra filmas, galintis drąsiai užsitarnauti metų komedijos titulą. Ir viskas dėka tokių originalių ir gerai mąstančių režisierių, rašančių scenarijus visiems savo darbams. Dabar belieka laukti trečios dalies su kuria režisieriai galės užbaigti savo pasakojimą apie Šmito ir Dženko nuotykius ir jų darbą Džemp Stryte.
Techninė juostos pusė
Filmo kokybę pagerina ir techninės pusės priedai, tokie kaip itin vasariškai nuteikiantis garso takelis. Didelis kiekis muzikinių hitų, kuriuos galima išgirsti filmo metu, yra neabejotinas vakarėlių akcentas. Juosta turtinga tokiomis dainomis kaip Wiz Khalifa „Work Hard, Play Hard“, Ice Cube „Drop Girl“ ar Diplo „Express Yourself“. Dinamiškos muzikinės kompozicijos ir šį kartą neleidžia nuobodžiauti kino salėje – galima pajusti tą patį epinį dramatizmą, virstantį į didžiulį pašaipų objektą skirtą pašiepti policininkų filmus.
Kaip ir pirmtake, kameros darbas toks pats pavažiavęs ir efektingai detalus. Kiekviena scena pagyvinta išradingais operatoriaus manevrais – pojūtis išlieka toks pats šviežias kaip ir bežiūrint pirmąją šios nuotaikingos istorijos dalį. Taip pat labai gerai nufilmuota aplinka, pats koledžais ir viskas kas jame vyksta. Už vakarėlius – atskiros padėkos.
Tiek vaizdo, tiek garso montažo darbai neturi spragų. Siužetinės linijos pateikimas sulipdytas taip pat šauniai, kaip ir originaliame filme, todėl nesijaučia jokio diskomforto stebint vaizdą ekrane. Ypač nenervina perėjimai iš vienos scenos prie kitos. Susišaudymų ir gaudynių scenos sustiprintos itin smarkiai, todėl tam tikrose vietose efektas nuo pamatytų scenų išliks ilgam. Kaip komedijai, tai labai geras rezultatas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Sugrįžus šmaikščiam tandemui į kino ekranus, šį kartą jėgos pasiskirsto šiek tiek kitokia linkme. Komikas ir dviem Oskarams nominuotas Jonah Hillas perima pagrindinio vaidmens privilegiją ir tampa viso šio filmo svarbiausiu akcentu. Būtent jo vaidinamas Šmitas padaro didžiausią darbą ir sukuria nepriekaištingą komedinį pamatą viso filmo metu. Vien ko vertas jo persikūnijimas į lotynų gangsterį.
Mergaičių numylėtinis, gražaus kūno ir medinės vaidybos savininkas, aktorius Channingas Tatumas šį kartą pasirodo šiek tiek prasčiau nei pirmame filme, tačiau akivaizdu, kad jam su kiekvienu filmu sekasi vis lengviau vaidinti savo sukurtus personažus. Jam tai yra tikrai didelė pažanga, nes akivaizdžiai matyti jo veide pasireiškiančios emocijos, kurios kadaise buvo užspaustos neįtikinamai susikausčiusio žmogaus žvilgsnyje.
Ice Cube‘as suvaidinęs kapitoną Diksoną savo repertuare yra dar piktesnis, žymiai šmaikštesnis ir labiau atsiskleidęs personažas. Taip pat nepamirštame pirmos dalies blogiukų – Dave‘o Franco ir Robo Riggie, kurie gavo „kameo“ (trumpas pasirodymas kino juostoje). Nauji personažai, deja, negalėjo jiems prilygti ir tik vienintelis Peteris Stormare‘as suvadino vieną geresnių juostos veikėjų. Nieko keisto, nes kino veteranas pasidarbavo iš peties, todėl su juo nė vienai akimirkai nebuvo galima nuobodžiauti.
Verdiktas
„Nevykėliai po priedanga 2“ – tai niekuo nenusileidžiantis savo pirmtakui tęsinys, turintis žymiai šmaikštesnį pasakojimą, išradingesnius su kino tematika susijusius juokelius bei pagrindinio filmų veikėjų neužmirštamą šou, kuriam vadovauti pradėjo vienas didžiausių Amerikos numylėtinių – Jonah Hillas. Tai yra metų komedija, kurios vulgarumas, karštis ir efektingumas prilygsta geriausiems žanro atstovams policijos porininkų tematikoje nuo „Blogų vyrukų“ pasirodymo kino ekranuose.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 9/10
Techninė juostos pusė – 9/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10