Režisierius kviečia atsidurti seniausiuose žmonijos laikuose, kai tikėjimas Dievu buvo neginčijamas ir kai gyveno Biblijos puslapiuose pavaizduotas žmogus, išgelbėjęs visą pasaulį nuo bausmės, pasklidusios iš dangiškų vartų.
Apie ką mes čia…
Santarvėje ir laimėje su savo šeima gyvenantis Nojus – paskutinis Seto palikuonis. Jis gauna ženklą iš dangaus. Vyrą pradeda kamuoti įvairios vizijos ir sapnuose jis mato žmonijos ateitį. Jis suprato, kad artėja pasaulio pabaiga ir reikia gelbėtis, todėl žinodamas dangiškąjį planą Nojus stato didingą laivą, kuriame prieglobstį galės rasti kiekvienas sutvėrimas. Tačiau ne visi patenkinti tokia įvykių seka. Atsirado ir tokių, kurie laivą nori perimti jėga…
Kūrinio vidus
Belaukiant kokio nors naujo Darreno Aronofsky‘io projekto galima būti ramiam. Akivaizdu, kad režisierius neskubėdamas, kruopščiai apmastęs kiekvieną scenarijaus vietą pateiks neužmirštamą kelionę į jo matomą pasaulį. Kiekvienas jo filmas mums atneša psichiškai nestabilios visuomenės atvaizdą arba egzistencinių klausimų paletę, kurioje puikuojasi religinės teorijos apie pasaulio būvį ir žmogaus vaidmenį jame. Šį kartą režisierius mums parodo bibliniais motyvais sukurtą istoriją apie žmonijos žlugimą ir jos atgimimą.
„Nojaus laivas“ – tai Darreno svajonių projektas, kuriam įgyvendinti prireikė net 30 metų. Režisierius jau nuo vaikystės buvo apsėstas mintimis apie Nojų ir jo istoriją. Žinoma, norint įgyvendinti tokio didžio projektą reikia nemažų pinigų, tačiau po stulbinančios „Juodoji gulbė“ finansinės sėkmės kino studijų vadovai pamatė jame komercinį potencialą ir taip autorinio kino kūrėjas gavo šansą atsidurti superprodukcijų pasaulyje.
Žymus kino kūrėjas dėl šio projekto įgyvendinimo net atsisakė „Ernio“ pastatymo. Žinoma, prieš Nojui pasirodant didžiuosiuose pasaulio ekranuose, režisierius pristatė grafinę novelę, kurioje pavaizduota jo vizija. Daugeliui bažnyčių atstovų toks požiūris į biblinį veikėją nepatiko, tačiau, kaip sakoma, Holivudas dažnai nepaiso kitų nuomonės ir daro tai, kas jam naudinga. Sukurtas filmas žymiai efektingiau ir plačiau perteikė Nojaus istoriją, nei ji buvo aprašyta komikso puslapiuose.
Svarbiausias visos šios istorijos aspektas slypi ten, jog režisierius panoro atskleisti ne tik Nojaus istorijos užkulisius, tačiau ir parodyti visą Dievo rūstybę. Būtent toks Dievas aprašytas Senajame Testamente. Piktas, keršijantis už nuodėmes, negailestingas.
Parodytas ir pasaulio sutvėrimas, kuris vyko šešias dienas, o septintą Kūrėjas ilsėjosi po tokio sunkaus darbo. Aronofsky‘is pateikė savo egzistencijos viziją, todėl pamatėme ne tik dieviškos rankos prisilietimą prie pasaulio susikūrimo, tačiau ir evoliuciją pagal Čarzlą Darviną.
Nebuvo pamiršta ir pirmoji nuodėmė, už kurią Adomas ir Ieva buvo ištremti iš Rojaus sodo bei pirmoji žmogžudystė žmonijos istorijoje. Taip pat nepamirštamas ir velnio atvaizdas, kuris nuostabiai pateiktas gyvatės pavidalu. Visas šias mintis režisierius perteikė itin prasmingai, todėl siužetinės linijos ir visų jos scenų dėka juosta tampa tikrų tikriausiu pažinimu su tuo tikruoju Dievu, kurio paveikslas ir dominavo viduramžiuose.
Didelis filmo krūvis atiteko juostos personažams. Pagrindinis veikėjas parodytas visiškai kitaip nei jį galėjome matyti savo vaizduotėje skaitydami Šventąjį Raštą. Čia jis žymiai grubesnis, piktesnis ir bebaimis, nors ir tikintis į Dievą, tačiau besivadovaujantis savo prigimtimi. Jis tampa Dievo pasiuntiniu žemėje. Būtent Nojus parodytas kaip išgelbėtojas, kaip žmogus, kuris gali atstatyti visą pasaulį ir išgelbėti vertingiausius jo eksponatus, todėl jo prioritetu tampa gyvūnai, o ne žmonės, kurie ir sunaikino visą tą pasaulį, kurį taip kruopščiai šešias dienas kūrė Dievas.
Režisierius savo pasakojime ne kartą mini, kad dėl visų pasaulio bėdų kalti būtent žmonės. Pasaulis žlugs nuo mūsų rankos, tačiau mes turime pasirinkimą - galime kovoti ir gyventi santarvėje. Tokiais momentais režisierius apeliuoja į visus žmonės. Nejau mes esame sutverti tam, kad sėtume chaosą? Brolis žudo brolį, sūnus - tėvą, vyksta karai dėl valdžios, klesti melas. Tokia degeneravusi pasaulio būsena ir veda prie susinaikinimo ribos. Aronofsky‘is puikiai supranta, kad jo noras parodyti visą tiesą nebus išgirstas, nes žmonės nesikeičia, o su kiekvienas metais, amžiais, tūkstantmečiais pasidaro dar ydingesni. Nojus lyg Jėzus, kuris už visą žmoniją turi atkentėti.
Kiti filmo veikėjai metaforiškai simbolizuota geismą, pyktį, neviltį, pavydą ir kitas nuodėmes, kurioms Rojuje ne vieta. Jie irgi atskleidžiami vaizdingai, bet neturi tokios galingos jėgos, kuria spinduliuoja pagrindinis juostos herojus. Atvirai pasakius, matosi visa režisieriaus meilė šiam personažui, kuris atsiklaupęs prieš Dievą tarnauja jam visu savo kūnu ir siela.
Šis naujausias Darreno filmas sukaupė žymiai daugiau minčių ir idėjų, tačiau viską atskleisti būtų tikra nuodėmė. Šį filmą galima vertinti iš kelių perspektyvų. Pirmiausia, iš režisieriaus filmografijos. Atsižvelgus į visus ankstesnius kino kūrėjo projektus galima teigti, jog tai pats silpniausias jo darbas, nes nemažai įtakos jo kūrime turėjo studijos „Paramount Pictures“ vadovybė, skirdama projektui milžiniškus pinigus.
Tai ne individualus ir komercija kvepiantis projektas, tačiau ne masiniam žiūrovui. Gerai bent tai, kad finalinio montažo teisė liko režisieriui, nes kitaip būtų katastrofa. Antra, tai vienas įdomesnių ir geresnių bibliniais motyvais sukurtų filmų, tačiau palyginus su Melo Gibsono „Kristaus kančia“, filmui pritrūksta tikroviškumo jausmo. Vis dėlto, angliškai kalbantys veikėjai šiek tiek trikdė.
Trečia - tai nėra drama, tai labiau fantastikos žanro darbas, kuriame susipina daug puikiai pateiktų egzistencinių minčių. Apibendrinus, tai kokybiškas ir malonus akims filmas, tačiau jis nėra kažkuo išskirtinis, kad būtų galima sakyti, jog tai unikalus darbas.
Techninė juostos pusė
Kur svyruoja dideli pinigai produkcijai, ten visada atsiranda daug kokybiškų vaizdo efektų, kuriais maitinami šiek tiek prastesnį skonį filmams turintys žmonės, į kino sales susirenkantys būtent dėl jų. Filmas kupinas puikiausių specialiųjų efektų, ypač nepriekaištingos tvano scenos, kartu visai neblogas ir 3D efektas, kuris kai kuriose scenose filmui suteikia gyvybingumo. Žiūrovai iškart perkeliami į visą veiksmo epicentrą, kuriame susiduria Nojaus laivas ir Dievo rūstybės vaisius – tvanas.
Operatoriaus darbas filme dvejopas. Tam tikrose veiksmo scenose, kur vaizduojami gyvūnai, viskas atrodo pernelyg chaotiška, tačiau kai jau vyksta specialiųjų efektų paradas, kameros darbas pasidaro labai ramus ir perteikia viską itin vaizdingai, nepamirštant jokių detalių. Panašias filmo scenas buvo galima pamatyti Terrence‘o Malicko „Gyvybės medyje“.
Juostos montažas nuostabus. Matosi, kad režisierius pats viską kruopščiai apgalvojo ir sudėliodamas savo mintis jas perkėlė į didžiuosius ekranus taip kaip pats matė, be niekieno pagalbos kaip paprastai būna tokio masto kino projektuose. Taip pat neslopinamas ir garso montažas, kiekviena scena atrodo itin galingai dėl savo didingo ir griausmingo garso.
Viską vainikuoja įsimintinas kompozitoriaus ir seno režisieriaus draugo Clinto Mansello garso takelis, kuris padarė iš filmo tikrą epą, kuriame skambėjo grėsminga ir didinga muzika. Kompozitorius buvo prisidėjęs prie kiekvieno Darreno projekto ir kartu su kino režisieriumi pradėjo savo karjerą su 1997 metų juosta „Pi“. Būtent muzikinė palyda ir yra vienas svarbiausių visos techninės pusės kozirių.
Aktorių kolektyvinis darbas
Russelas Crowe, kuriam vos prieš keletą dienų sukako 50 metų, puikiausiai tiko Nojaus vaidmeniui. Aktorius įrašė į savo filmografiją dar vieną istorinį veikėją. Buvęs „Gladiatorius“ ir „Robinas Hudas“ atskleidė draminį veikėjo portretą, sukūrė tikrą šou ir be jokių priekaištų atliko vaidmenį, kuriam netrūko nieko. Jis įrodo, kad yra vienas stipresnių mūsų laikų aktoriumi.
Jennifer Connely, kuri antrą sykį pasirodo Darreno filme (pirmasis – „Requiem svajonei“) irgi pasirodo iš teigiamos pusės. Žinoma, jai trūksta tokios charizmos, kuria spinduliuoja Russelas, tačiau moteris tinkamu būdu įsiliejo į bendrą vaizdą ir negėdingai atliko vaidmenį.
Antagonistą ir Kaino palikuonį suvaidinęs buvęs boksininkas Ray‘us Winstone‘as taip pat be priekaištų atliko pasipriešinimo vado vaidmenį. Baisus kaip karas ir negailestingas kaip maras Tubalas pateiktas tokiu principu, kuris simbolizavo žmonijos žlugimo priežastį. Jo personažas sukaupė savyje visas žmogaus ydas, už kurias nešti kryžių teko tiek Nojui, tiek Jėzui Kristui.
Epizodiškai ekrane pasirodo ir legendinis Anthony‘is Hopkinas. Jam į kompaniją ateina gražuolė Hermiona, atleiskite, Emma Watson, kuri atliko Ilos vaidmenį. Kaip visada miela, tačiau puikia vaidyba galinti pasigirti mergina. Loganas Lermanas, Dougas Boothas irgi prisidėjo prie bendro juostos vaizdo, tačiau šie vyrukai neturi kuo pasigirti. Vis dėlto iki Russelo Crowe ar Anthony‘io Hopkinso charizmos jiems labai toli, o ką jau kalbėti apie aktorinius sugebėjimus.
Verdiktas
„Nojaus laivas“ – pats prasčiausias ir labiausiai komercinis bei ne individualus Darreno Aronofsky‘io karjeros darbas. Vis dėlto, jis pateikia daug puikių egzistencinio pobūdžio minčių, nuostabiai papasakotus Nojaus istorijos užkulisius ir stulbinančio grožio vaizdų. Peržiūros metu nė vienai akimirkai nekyla noras atitraukti akių nuo ekrano. Kokybiškas, gražus, bet ne pramogai ir masiniam žiūrovui skirtas filmas, kuriame slypi metaforomis apipinta režisieriaus vizija apie pasaulį ir liūdną žmonijos ateitį.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 7/10
Techninė juostos pusė – 9/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 9/10
Bendras vertinimas: 8/10