Kūrinio vidus
Lygiai prieš metus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje tuo pačiu metu pasirodė pirmasis britų vaikinų grupės „One Direction“ dokumentinis-muzikinis filmas, pasakojantis apie jų kasdienybę ir akimirkas iš koncertinių turų. Akivaizdu, kad tiek grupės prodiuseriai, tiek filmo kūrėjai bandė pasipelnyti iš naivių ir aklų gerbėjų, užliūliuotų šios grupės vaikinų išvaizda. Taip, nereikia slėpti to, kas yra akivaizdu. Jų populiarumas priklauso vien tik dėl išorinio grožio, na, dar ir visai malonių balsų, tačiau tikrai ne dėl atliekamos muzikos, kuri po daugelių metų bus užmiršta.
Lygiai taip pat kaip ir „Backstreet Boys“ ar „N‘Sync“, kurie savo laikais galėjo pasigirti dar didesniu dėmesiu nei „One Direction“. Naujame filme, jeigu jį galima pavadinti filmu, parodomos akimirkos iš grupės koncerto San Siro, legendiniame Milano stadione. Kaip ir pirmtake, kuris dienos šviesą pamatė prieš metus, tiek ten, tiek čia galima išgirsti ir pačius didžiausius grupės hitus, ir ne itin pirmaujančias dainas. Muzika, kaip ir pridera, skirta tik mažų mergaičių ausims, tačiau tai nėra blogai.
Jeigu visas filmas būtų vien tik koncertas, tai galima būtų jį pavadinti geru reginiu gerbėjams, tačiau, kai dar įkišami nesąmoningi intarpai iš užkulisių, visiškai tušti pokalbiai apie nieką bei kasdienybės reikalai, tai pasidaro aišku, kad kūrėjai vėl neturėjo jokių idėjų ir padarė tą patį darbą, kaip ir prieš metus, tik, žinoma, pakeitė aplinką. Nuobodžiai, nesklandžiai ir visiškai tuščiai švaistomas laikas – tiek kūrėjų, tiek žiūrovų. Žinoma, nereikia pamiršti ir to fakto, kad filmo metu parodyti jautrūs grupės vokalistų prisipažinimai, jų geraširdiškumas, meilė gerbėjams, kvailiojimai, neišpasakytas „kietumas“, kuris be jokių kalbų pakerės moksleives Tas, kurios svajoja apie princus ant balto žirgo, pačios būdamos varlėmis.
Juoką sukelia grupės narių bandymas pafilosofuoti apie gyvenimiškas problemas, lyg jie būtų apie gyvenimą išmanantys senjorai. Taip, tokie pokalbiai nors ir atrodo juokingi, tačiau turi tik vieną pliusą – jie nėra negatyvūs paaugliams. Čia ne nuo pavadėlio nutrūkęs J. Bieberis, kurio gyvenimas virsta į savartyną. Todėl bežiūrint į filmą, tokia siužeto eiga ir scenarijus verti pliuso.
Pasibaigus filmui supranti, kad kūrėjai ne tik kad apmovė su skambiais filmo šūkiais, bet ir padarė tai antrą kartą. Filmas visiškai nesiskiria nuo to, kurį teko matyti lygiai prieš metus. Nenustebsime, jeigu ir po metų pasirodys dar viena juosta apie šiuos vaikinus, kurie galbūt greitu metu pasuks atskirais keliais, bandys kurti solines karjeras kaip „Backstreet Boys“ ir „N‘Sync“ vaikinai, tačiau supratę, kad jiems tai sekasi sunkiai, jie po dešimties metų iš naujo suvienys grupę ir sugrįš į didžiąją sceną. Tik ar tada jie bus kam nors įdomus? Tenka abejoti. Pavyzdys – jau minėta grupė „Backstreet Boys“.
Techninė juostos pusė
Techniškai aptarti šį filmą irgi sunku, nes čia irgi ne viskas taip gerai, kaip galėtų būti. Pirmiausia, tai itin apgailėtinas montažas, kuris paverčia rodomos juostos veiksmą į makalynę. Perėjimas nuo koncerto akimirkų prie pokalbių ar užkulisinės grupės veiklos atrodo išties prastai.
Operatoriaus darbas galėjo būti žymiai efektingesnis. Koncerto metu matome choreografiją, kurią buvo galima „apčiuopti“ žymiai efektingiau, taip pat nepavyksta gerai perteikti atmosferos, tvyrančios koncerto metu. Labai vangiai žaidžiama su gerbėjais, susirinkusiais pamatyti gyvai savo dievukus.
Dėl garso takelio nėra jokių priekaištų, nes atlikėjai vis dėlto dainavo savo dainas, kurios, nors ir neturi gilesnių tekstų, tačiau visai neblogai ju klausytis. Taip pat ir garso montažas suteikia dainoms galios. Nors ir ne metalas ar rokas, o saldus popsas, tačiau ir popsas gali skambėti gerai – tai yra šio muzikinio žanro pavyzdys.
Aktorių kolektyvinis darbas
Beprasmiška kalbėti apie aktorius tokio žanro filme, kuriame prieš kameras pasirodo patys grupės nariai. Žinoma, tenka pripažinti vieną aspektą – jie visgi bando vaidinti. Jeigu kažkas pasakys, kad ne, kad jie natūraliai čia viską pasakoja, tai tas žmogus būtų neteisus. Tokio pobūdžio filmuose visada yra scenarijus, kuris veikia kaip dar viena rinkodaros priemonė, galinti užverbuoti dar daugiau žmonių. Bandymas suvaidinti rimtus ir dorai gyvenančius vaikinus pavyko, bet tik gerbėjų akyse. Nešališkas žmogus iš karto pastebi klastą bežiūrint į šiuos penkis britų atlikėjus.
Verdiktas
„One Direction: kur mes dabar“ – tai antras neskoningas ir visiškai tuščias bandymas pavergti savo klausomos muzikos gerbėjus, pateikiant apkarpytas akimirkas iš koncertinio turo, šabloninius ir neįdomius pokalbius apie nieką, neišvaizdžią išorę ir labai jau daug atlikėjų „kietumo“.