Praėjus trisdešimčiai metų nuo paskutinio „Pašėlusio Makso“ pasirodymo kino ekranuose, žinomas kino kūrėjas ir vėl kviečia žiūrovus pasinerti į purviną, pamišusią bei itin griausmingą postapokaliptinio pasaulio dykumą, kurioje verda mirtina kova ne dėl vandens, o dėl naftos.
Apie ką mes čia…
Praradęs žmoną ir vaiką, pareigūnas Maksas Rokatanskis sučiumpa visus savo artimųjų skriaudikus ir juos vieną po kito išžudo. Įvykdęs kerštą, vyras pasitraukia iš policininko pareigų ir leidžiasi į tolimą kelią po begalinę dykumą, stebėdamas kaip pasaulis virsta griuvėsiais. Po globalios katastrofos jis bando prisitaikyti prie naujojo pasaulio ir jo nerašytų taisyklių. Tai nėra taip jau lengva, kai aplinkui tyko mirtis ir kraugeriai menkystos, galintys nužudyti dėl vieno lašo benzino…
Kūrinio vidus
Naujojo režisieriaus G. Millerio darbo apie Makso Rodanskio nuotykius laukėme net tris dešimtmečius. Lygiai tiek laiko praėjo nuo 1985 metais pasirodžiusio trečiojo filmo „Pašėlęs Maksas: Griaustinio karalystė“. Tuomet filmas tiek kritikų, tiek žiūrovų buvo priimtas gana skeptiškai, lyginant su antrosios dalies „Pašėlęs Maksas: Keliaujantis karys“ populiarumu, todėl kino kūrėjas nusprendė tolesnius Makso nuotykius dešimtmečiui atidėti į lentyną, tačiau planuotasis dešimtmetis užtruko kiek ilgiau…
Po kelių eksperimentų, tokių kaip „Linksmosios pėdutės“, režisierius galiausiai pasiryžo ir kino studijai „Warner Bros.“ pristatė prie jo karjeros ištakų grąžinančią „Įtūžio kelio“ viziją. Vadovybė į būsimą filmą pažiūrėjo skeptiškai ir ilgus metus tampė režisieriaus nervus, kol 2011 metais galiausiai davė žalią šviesą ir jau 2012 metais juosta buvo sukurta.
Vis dėlto, dėl finansavimo trūkumo, projektas taip ir nebuvo užbaigtas, tam prireikė dviejų papildomų metų ir kelių rimtesnių Australijos investuotojų. Galiausiai tiek daug trukdžių sulaukęs projektas išvydo dienos šviesą ir dėl to turime būti dėkingi juostos režisieriui, kuris kartu su visa komanda sukūrė tokį kokybišką ir nostalgiją keliantį filmą.
Ši juosta nėra joks tęsinys ar perdirbimas, tai – nauja vizija į Makso Rodanskio nuotykius, todėl tie, kurie nėra susipažinę su šiuo kultiniu veikėju, galės pamatyti jį visu gražumu, na, o tie žiūrovai, kuriems Maksas asocijuojasi su Melo Gibsono pavarde, galės pasimėgauti naujuoju šio veikėjo įvaizdžiu, kuris, tiesą pasakius, atrodo patraukliau nei 1979 metais pristatytas herojus.
Lyginant trilogijoje matytą Maksą su šio filmo herojumi, atrodo, kad tai visiškai skirtingų epochų kūriniai. Pirmuose trijuose filmuose pateikiamas teisuolis herojus, kuris po šeimos tragedijos stengiasi gyventi kuo ramesnį gyvenimą ir nelįsti į nemalonumus, bet dažnai atsiduria ne vietoje ir ne laiku, todėl yra priverstas kovoti dėl gyvybės. To paties negalima pasakyti apie naująjį išties piktą, tvirtai sudėtą ir bebaimį karį Maksą, kuris nebėga nuo nemalonumų – jis taip pat dažnai tampa atsakingu už kitų gyvybes. Tokia permaina džiugina vien dėl to, kad nereikia iš naujo žiūrėti į ir taip jau daug kartų pirmoje trilogijoje matytą Makso paveikslą. Abu kūrinius vis dėlto vienija vienas aspektas – pašėlusios gaudynės dykumoje ir itin įtikinami mūšiai keliuose. O ką jau kalbėti apie itin svarbią funkciją atliekančius automobilius – jie perteikia pamišėlišką ateities pasaulį...
Veiksmas, kurio čia apstu, atrodo kaip iš komiksų knygos, o tiksliau, iš grafinės novelės puslapių. Tokia idėja gal ir neatrodo naujoviškai, ypač kai esame matę „300“, „Stebėtojų lygą“ ar „Nuodėmių miestą“, bet vėlgi, postapokaliptinės temos filmui toks stilius tiesiog tinka. Juostai šarmo taip pat suteikia ir naujojoje vizijoje „paturbinti“ herojai. Visi jie atrodo itin patraukliai, gąsdinančiai ir efektingai perteikia netolimos ateities vaizdą, tokį, kurį galėjome matyti paskutinėse dviejose „Pašėlusio Makso“ dalyse.
Šiame filme be Makso labiausiai į akis krenta gražuolė Furioza, kuri, lygiai taip pat kaip ir pagrindinis herojus, sugeba puikiai elgtis kovos lauke. Vienintelis minusas – nuolatinis erzintojas Nuksas, kuris, tikrąja to žodžio prasme, priverčia jaustis nepatogiai. Pamišėliškas jo įvaizdis gal ir tinka bendram filmo vaizdui, bet iškęsti jo pasirodymą išties sunku. Pagrindinį juostos antagonistą matome ne taip dažnai kaip norėtųsi, tačiau tai stiprus ir tikrai dinamiškas veikėjas, kuris sugeba įvaryti siaubo ne vien Maksui, bet ir žiūrovams.
Akimirksniu pralėkęs filmas – puiki dovana vyriško kino gerbėjams, kurie gauna ne vien tik nostalgijos kupiną pasakojimą, bet dar ir brutaliai pateiktą veiksmą, charizmatiškus herojus bei puikią adrenalino dozę, todėl, be abejonės, šią „Pašėlusio Makso“ viziją galima priskirti prie geresnių tiek žanro, tiek postapokaliptinės temos darbų. Kartu tai ir stiprus režisieriaus G. Millerio sugrįžimas prie to, ką jis geriausiai sugeba. Tikiuosi, kad filmui pavyks sužavėti likusį pasaulį. Norėtųsi, kad Maksas ir vėl sugrįžtų į didžiuosius kino ekranus.
Techninė juostos pusė
Techniškai – nepriekaištingas kūrinys, kuris, beje, beveik visas buvo nufilmuotas tikroje gamtoje, todėl ir specialieji efektai atrodo itin tikroviškai. Pirotechnikos specialistai sukūrė tikrą šou kelyje, kur kiekvienas sprogimas atrodo kaip meno kūrinys. Visa tai vainikuoja tikrai kokybiškas trimatės erdvės vaizdas, bet ir 2D formato filmas – toks pats gyvas.
Vizualiai puikiai atrodo ne tik efektai, bet ir įspūdingi automobiliai, sukurti pagal paties režisieriaus maketus. Dekoracijos, grimas ir rūbai – ryškiausias šio filmo akcentas, perteikiantis nežmoniškai atrodantį ateities pasaulį, kuriame karaliauja laukiniai įstatymai. Filmo herojų įvaizdis nieko nenusileidžia uolose gyvenusiems protėviams.
Garso takelis kviečia nenuilstančiam nuotykiui, o kiekviena muzikinė kompozicija, kurią girdime viso filmo metu, sugeba papildyti ir taip nepriekaištingai atliktas scenas bei suteikti joms epiškumo. Visa tai atrodo kaip brutali veiksmo žanro opera.
Kameros darbas – kažkas neregėto. Visa tai nebūtų įmanoma be operatoriaus Johno Seale‘o, kuris įvairiausiomis oro sąlygomis sugebėjo pagauti pačius įdomiausius rakursus ir pamaloninti žiūrovus tiesiog stulbinančiu bei tikrovišku veiksmu. Atskiros padėkos už kraštovaizdžių perteikimą. Vienas didžiausių operatoriaus darbo pliusų – nyki ir kraupi dykuma, iš kurios beveik neįmanoma pasprukti. Viskas atrodo taip šauniai, kad bežiūrint filmą galima pasijusti juostos herojų kailyje ir patiems, sėdint kino salės kėdėje, patirti visus kraupius nuotykius.
Sprogimai, susišaudymai, variklių riaumojimas pateikti iš galingiausios pusės, todėl garso montažas čia itin solidus. Nenustebsime, jei už tai bus gauta nominacija JAV kino ir meno akademijos apdovanojimuose. Juostos montažas truko net dvejus metus ir to rezultatas – stulbinančiai ir itin patraukliai pateikta adrenalino nestokojanti bei intrigą išlaikanti istorija. Nei viena scena nenusibosta, todėl bežiūrint šį filmą nei akimirką negalima atsipalaiduoti, o nežinomybės jausmas lydi mus iki pat finalinių titrų.
Aktorių kolektyvinis darbas
Publikos numylėtinis, brutalusis Tomas Hardy, kuris ekrane sugeba demonstruoti ne vien savo puikius fizinius duomenis, bet dar ir gerai vaidinti, pasirodo dar viename kietame amplua. Iš Melo Gibsono pavogęs vaidmenį (Maksą ir vėl turėjo įkūnyti Melas Gibsonas, tačiau dėl skandalo studija „Warner Bros.“ atsisakė jo paslaugų) jaunuolis susitvarko netgi geriau už pirmtaką. Žaibiškas, bekompromisis ir brutalus vaidmuo, kuris papuošia ir taip jau puošnią aktoriaus filmografiją.
Gražuolę Furiozą įkūnijusi plikai nusiskutusi aktorė Charlize Theron taip pat spindi. Šis pasirodymas aktorei – visai netipinis, ji dažniausiai renkasi kitokio žanro kiną, tačiau stiprias moteris mokanti vaidinti gražuolė buvo puikus studijos pasirinkimas. Įtikinamai ir griežtai suvaidinusi savo personažą, ji dar sykį įrodo, kad ne vien vyrai sugeba mosikuoti kumščiais.
Antraplaniuose vaidmenyse atsidūrė Nicholas Houltas, gražuolė Zoe Kravitz bei „Viktorijos paslapčių“ angelas Rosie Huntington-Whiteley. Apie šią trijulę negalėčiau pasakyti nieko blogo, bet ir nieko gero – jie visi nusileidžia pagrindiniam duetui.
Kiti aktoriai, kaip Megan Gale, Nathanas Jonesas, Riley Kenough ir Joshas Helmanas, taip pat atrodo neutraliai, bet vėlgi, kiekvienas iš jų dėl puikaus grimo atspindi postapokaliptinės temos atmosferą.
Verdiktas
„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ – pats įspūdingiausias ir be abejonės ateityje kultiniu tapsiantis Makso Rokatanskio nuotykis dykumos keliuose, kovojant su priešiškai nusiteikusia barbarų minia, kuriame be tikroviškų specialiųjų efektų, stulbinančios gamtos vaizdų, nenuilstančio pamišėliško veiksmo, įsimintinos muzikos ir kietai atrodančių veikėjų, pamatome įdomiai ir naujoviškai pateiktą pasakojimą apie postapokaliptinio pasaulio nelaisvėje atsidūrusį karį.