Apie ką mes čia…
Jau nuo mažų dienų Filipas pradėjo savo kaip oro akrobato kelią. Jis treniravosi visur, kur tik įstengė. Jis keliavo su profesionalų trupe ir sėmėsi iš jos patirties, kad vieną dieną taptų garsiausiu savo srities specialistu. Baigęs mokymus, jis ryžosi kelionei į Paryžių, kurios metu jo visas gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Tai buvo jo šlovės pradžia, kuri atlydėjo jį į patį Niujorką atlikti vieno įspūdingiausių triukų žmonijos istorijoje…
Kūrinio vidus
Robertas Zemeckis – vienas iš tų režisierių, kurių vardas kalba pats už save. Dar neteko nusivilti kino kūrėjo sugebėjimais vaidybiniuose filmuose, todėl „Pasivaikščiojimas“ tapo vienu iš laukiamiausių metų kino projektų. O kalbant apie rudenį pasirodančius filmus, šis gali drąsiai puikuotis tarp „Juodųjų mišių“, „Marsiešio“, „Spektro“ ar „Legendos“. Režisierius ir vėl nenuvilia savo puikia vizija ir nuostabiai perteikta žymiojo oro akrobato istorija.
Filmą galima vadinti tiek kaip biografine drama, tiek įtemptu trileriu, bet faktas lieka faktu – kruopščiai sukurta ir meistriškai į biografinės dramos pavidalą įvyniota įtampa tampa visos šios juostos vinimi. Nuo pat pradžių ji tik didėja ir didėja, o kai priartėjama prie istorijos kulminacijos, darosi sunku išsėdėti ir net kvėpuoti, bežiūrint nuktrūktgalvišką Filipo pasivaikščiojimą lynu tarp dviejų dangoraižių. Vis dėlto ši juostos vieta – ne vienintelė, kuri verčia jaudintis ir netgi mintyse melstis, kad jam viskas pavyktų. Filmas iš dalies primena „Oušeno vienuoliktuką“, todėl dar iki garsiojo pasivaikščiojimo mes gauname neblogą adrenalino dozę. Įdomiausia, kad visi juostoje vaizduojami įvykiai atitinka tikrovę.
Kiekvienas pagrindinio herojaus ir jo komandos žingsnis užduočiai įgyvendinti pateiktas meistriškai. Galima teigti, kad režisierius ir jo scenaristų komanda pasidarbavo ne ką prasčiau nei knygos autorius ar dokumentinio filmo „Žmogus ant virvės“ kūrybinė grupė, kurie iki smulkiausių detalių papasakojo Filipo kelią. Na, o tuos, kurie pažiūrėję filmą manys, kad juostoje viskas pagražinta, nustebinsiu. Filmas net neparodo viso to, ką Filipas išdarinėjo būdamas 400 metrų aukštyje tarp dviejų Pasaulio prekybos centro dangoraižių.
Kitas šios istorijos pliusas – joje atsirado nemažai detalių iš vyro jaunystės, pasakojama apie jo santykius su tėvais, treneriu ir, žinoma, žaviąja Ana. Nors jautri meilės istorija filme truko vos kelias minutes, nuteikė išties jausmingai. Vien ko verta Filipo ir Anos pažintis... Kaip sakoma, net ir tarp didžiausių priešų gali įsiplieksti meilė. Paminėti verta ir Filipo santykius su draugais – tikra draugystė atlaiko didžiausią įtampą ir nežmoniškus sunkumus, kuriuos ir patyrė Filipas, besiruošdamas didžiausiam gyvenimo triukui.
Svarbiausias filmo akcentas – viskas pasakojama paties Filipo lūpomis. Jis pats pasakoja apie savo draugus, merginą, tėvus ir norą įgyvendinti gyvenimo tikslus. Jis pasakoja, apie sunkumus, apie kritimus ir pergales. Taip pateikta juosta nuteikia itin gerai, atrodo, lyg asmeniškai bendrautume su filmo herojumi.
Veikėjų filme gausu, bet pripažinkime, viskas sukasi aplink Filipą. Tai jis ir jo pasivaikščiojimas tampa filmo pagrindiniu duetu. Todėl kiti veikėjai gana harmoniškai sukasi aplink protagonistą, jį papildo ir leidžia atsiskleisti. Meilė, draugystė, pagarba ir atsidavimas – visą tai perteikė Ana, Papa Rudis, Žanas Luisas ir Džei Pi.
Nesinori išpasakoti pačių įdomiausių detalių, todėl čia ir turėčiau baigti savo trumpą filmo apžvalgą. Galiu tik pridurti, kad juostą neabejotinai verta pamatyti kine, na, o po peržiūros nenustebkite, jei kils noras tiek pažiūrėti dokumentinį filmą, tiek perskaityti knygą apie šią išskirtinę asmenybę.
Techninė juostos pusė
Didžiausias filmo didvyris, žinoma, ne pats itin solidų darbą atlikęs režisierius R. Zemeckis, o kameros virtuozas Dariuszas Wolskis, kuris padovanojo įspūdingą reginį akims. Operatoriaus darbas su kamera toks preciziškas, kad nuo tokio pateikimo kelis kartus pradėjo suktis galva. Viskas atrodo natūraliai, itin didingai ir nepriekaištingai. Panoraminiai vaizdai užburia, o Filipo kelias tarp dangoraižių gniaužia kvapą – galime pasijusti lyg patys dalyvautume šiame procese. Panaši technika buvo panaudota ir filme „Gravitacija“, už kurią operatorius Emmanuelis Lubezkis gavo pirmą Oskarą. Nenustebsime, jei kitais metais tarp nominantų į JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą atsidurs ir „Pasivaikščiojimo“ operatoriaus pavardė.
Specialieji efektai itin natūralūs, beveik nesijaučia, kad dangoraižiai sukurti naudojantis CGI technologija. Tą patį galima pasakyti ir apie juostos apipavidalinimą. Puikūs kostiumai, aštuntojo dešimtmečio prancūzų ir niujorkiečių mados, įdomiai parinkta aplinka – visas šis grožis taip pat suteikia filmui svorio iš biografinės dramos pusės. O ką jau kalbėti apie trimatę erdvę. Čia nemažai tokių 3D efektų, kurie priverčia šoktelėti kino salės kėdėje. Gaila, kad neturime „IMAX“, čia tai būtų trimatis reginys!
Muzika rami – nėra jokių ypatingų skambesių ar gerai parinktų muzikinių kompozicijų, bet bendram vaizdui tai netrukdo. Dažnai filmuose įtampą sukuria muzika, o čia atvirkščiai, jos net galėjo ir nebūti, o įtampa būtų tokia pat didelė kaip ir su išraiškingiausiais Hanso Zimmerio kūriniais.
Filmo montažo darbas atliktas nepriekaištingai. Matyt, bus Oskaro nominacija. Galima pagirti ir garso montažą, kuris kai kuriose vietose priverčia sunkiai atsidusti.
Jei būtų įmanoma apibūdinti techninę filmo pusę, tai ji išties tobula, o filmavimo technika prilygsta „Pašėlusiam Maksui“.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį atliko didžiuosiuose kino ekranuose jau pasiilgtas Josephas Gordonas-Levittas, kuris paskutinį kartą kinuose viešėjo prieš metus, antroje „Nuodėmių miesto“ dalyje. Šiame filme aktorius pademonstravo savo neeilinius aktorinius sugebėjimus. Jis akimirksniu įvaldė prancūzų kalbą, ir, kas svarbiausia, reikalingą prancūzišką akcentą šnekant anglų kalba. Fizinis jo pasirengimas irgi stebina. Visus triukus aktorius atliko pats. Žinoma, neapsiėjo be apsauginių trosų, bet visa kita – jo paties nuopelnas. Džiugu, kad būtent šį jauną talentą režisierius pasirinko įkūnyti Filipą.
Antraplanius vaidmenis atliko gausybė žinomų kino veidų, pavyzdžiui, pats seras Benas Kingley‘is. Deja, senukas jau nesistengia, jis atlieka tokį patį vaidmenį dešimtame filme iš eilės. Balansą išlaikyti jam padeda nuostabioji Charlotte Le Bon, Clementas Sibony ir Cesaras Domboy.
Verdiktas
„Pasivaikščiojimas“ – įtempto siužeto biografinė drama, kurioje svarbiausiu akcentu tampa nuo pat pradžios svyruojanti įtampa ir vieno aktoriaus šou. Šis duetas pritraukia prie ekrano ir nepaleidžia iki pat juostos finalo. O didžiausias koziris – įtaigus ir kvapą gniaužiantis operatoriaus darbas, paverčiantis įspūdingą Filipo triuką nutrūktgalvišku nuotykiu tarp dviejų dangoraižių, kuris dėl trimatės erdvės atrodo dar tikroviškesnis. Be abejonės, tai vienas išradingiausių ir labiausiai pagarbą keliančių metų filmų, na ir žinoma, vienas ryškiausių režisieriaus R. Zemeckio karjeros darbų.