Dabar kino kūrėjas pristato melancholišką dramą su komedijos atspalviais, kuriuose kiekvienas žiūrovas galės pasistengti atrasti savo šeimos ydas – filmą „Šeimos albumas: rugpjūtis“ (angl. August: Osage county).
Režisierius kviečia stiprių dramų mylėtojus į neapsakomo grožio kelionę po Oklahomos apylinkes, kurios metu bus galima susipažinti su vienos šeimos gyvenimo drama ir jos kasdiene idile.
Apie ką mes čia…
Netikėtai pasitraukus iš gyvenimo šeimos galvai, į laidotuves susirenka visa šeimyna. Nesimatę ilgus metus, dukros su motina ir kitais svečiais bando suartėti, tačiau tai jiems pavyksta labai sunkiai. Prasideda labai didelis konfliktas…
Kūrinio vidus
Pirmieji filmo kadrai ir stiprus vieno iš herojų monologas signalizuoja, kad šioje istorijoje nėra nieko šviesaus, malonaus ir optimistiškai nuteikiančio. Visas purvas, kurį mes pamatysime filme, atvaizduoja kiekvienos šeimos portretą. Būtent tuo ir žaidžia juostos režisierius. Jis nori parodyti visą artimo žmonių rato tikrovę, kuris viešumoje pateikiamas iš visiškai kitos perspektyvos nei yra iš tikrųjų.
Veiksmas, iš vienos pusės, labai monotoniškas. Daug filmo scenų vyksta vienoje ir toje pačioje patalpoje, tačiau buitiškumas labiausiai ir perteikia norimą tikrovės atmosferą. Toks poveikis sukuria ir psichologinį spaudimą žiūrovui, kuriam parodyti vaizdai filme bus labai artimi. Vis dėlto, kiekvienoje šeimoje iškyla problemų. Vienoje - mažiau pastebimi barniai, o kitoje – ir pragariška situacija. Galiausiai stipraus konteksto perpildytos scenos tiesiog gali pažeisti jautresnį kino mylėtoją, kuriam visa tai, ką parodo režisierius, jau buvo matyta namie.
Filmo siužetinė linija padalinta į kelis etapus. Svarbiausiu tampa vaikų santykiai su motina, kuriai gyvenimas jau daugelį metų yra nemalonus. Tokios stadijos ir būsenos būdama moteris gali nuvaryti į kapus bet kokį žmogų, o tuo labiau - savo vyrą. Netgi jo savižudybę galima pateisinti. Mažai kas pasiryžtų pasilikti su tokiu monstru, net ir patys stipriausi.
Vaikai, kaip ir jų motina, nekreipia dėmesio į aplinkinius, stengiasi gyventi savanaudiškai. Žinoma, ne visi. Vienintelė jautresnė šeimos narė Ivi dar turi žmogiškumo, tačiau spaudimas iš kitų šeimos narių iš jos padaro tikrą mazgotę, kurios niekas nesiklauso. Pripažinkime, dažnai taip būna šeimoje, kad nors ir protingiausias šeimos narys kažką pasako, kiti į jį nekreipia jokio dėmesio. Jis jiems tėra tylus bailys, neturintis nuosavos nuomonės. Tokiais būdais filmo režisierius pristato eilinės šeimos eilinę dramą, virstančią į neapykantos karuselę, kuri vėl ir vėl sukasi aplink jos nelaimingai nusiteikusius narius.
Personažai labai puikiai kritikuoja bendrą šeimos vaizdą. Tėvas, kuriam sunku gyventi, isterikė ir gyvenimu nepatenkinta irzli motina, dukra, kuriai nusispjaut ant šeimos, neišgirsta ir visą laiką tylinti dukra bei trečioji, nuolat ieškanti laimės vyrų glėbyje dukra.
Žinoma, jų antrosios pusės taip pat dalyvauja šiame nelabai maloniame šeimos susitikime. Bilas atstovauja paklusnumą, Styvas – abejingumą, Čarlzas – nestabilumą. Toks kiekvieno iš juostos herojų portretas sudaro puikų, nepilnavertės šeimos pagrindą, kuris bet kurią akimirką gali sugriūti ir daugiau neatsistatyti. Toks šeimos paveikslas vertas viso albumo. Kiekvienoje scenoje atsiskleidžia veikėjo psichologinis portretas. Neblogas istorijos pamatas, kurį kartu papildo ir įtampoje beklaidžiojanti intriga dėl finalo bei sodrus, gana piktybiškas, bet šarmingas humoras.
Baigiantis filmui ir stebint visą šią dramą iki jos ilgai laukto finalo galima pasakyti, jog moralas itin paprastas. Kiekvienoje šeimoje yra savų bėdų, todėl spręsti jas reikia susirinkus visiems bendrai, o ne atsiskirti nuo savo giminaičių, kurie jaučiasi vieniši, pamiršti, nemylimi.
Techninė juostos pusė
Juostos pavidalas irgi gana patrauklus. Puikūs foniniai vaizdai, gerai perteikta provincijos atmosfera ir vieta, kurioje vyksta pats veiksmas, sukuria labai neblogą visos istorijos pamatą. Net ir pasiturintys žmonės jaučiasi nelaimingi, bent jau dažnai tokie pavyzdžiai matomi.
Atmosferą kaitina puikiai suderintas garso takelis. Jaučiama ne tik intriga, bet ir įtampa, kuri nebūdinga tokio žanro filmuose. Filmo metu jaučiamas psichologinis spaudimas, kuris dėka muzikos, tampa dar stipresnis.
Operatoriaus darbas išraiškingai pateikiamas, bet tik tam tikrose atvirose vietose. Jeigu kalba eina apie namų patalpas, tai keliose vietose kamera sužaidžiama labai neatsakingai, todėl nesimato puikaus aktorių susiriejimo ir Meryl Streep vaidybinių sugebėjimo aukštumos. Jos personažai žaidžia mimikomis, todėl nedera slopinti jos šou kameros manevrais ir susikoncentravimu ties nereikšmingais kadrais.
Filmo montažas puikus. Gerai viena su kita suderintos scenos, tad bendras juostos vaizdas atrodo patrauklus akiai ir puikiai atspindi visą režisieriaus darbą. Matosi, jog prie to prisidėjo ir patys Weinsteinai, kurie mėgsta įsiterpti, tobulinant finalinius montažo darbus.
Aktorių kolektyvinis darbas
Įspūdingų aktorių ansambliu „Šeimos albumas“ tikrai gali pasigirti, o ypač „oskarinio“ kolektyvo darbu, kuris šiais metais kaip tik ir pretenduoja į Kino Akademijos apdovanojimus.
Daugiausiai kartų nominuota Oskarui visų laikų aktorė, trijų auksinių statulėlių turėtoja Meryl Streep vėl džiugina visus savo nepriekaištinga ir gana įsimintina vaidyba. Tiesa, jos personažas visą rodymo laiką taip erzina, jog jam jaučiamas ne gailestis, o panieka. Stulbinamai atliktas darbas, kuris dar kartą įrodo, jog tai geriausia pasaulio aktorė.
Julia Roberts, kurią paskutinį kartą buvo galima pamatyti didžiajame ekrane prieš metus pasakoje apie Snieguolę, grįžtą su taip pat puikiai atliktu darbu. Žinoma, pasiekti tokias vaidinimo aukštumas kaip Meryl jai nelemta, tačiau šiame filme ji atliko patį stipriausią savo vaidmenį nuo „Erin Brokovič“ laikų. Keista tik viena – tai, jog savo talentą aktorė parodo tik įpusėjus filmui per lemtingą sceną, kurią vaizduoja filmo plakatas. Po to Julia tik džiugina akis ir nepaleidžia žiūrovų iki pat filmo pabaigos.
Daugiau filme nėra jokių staigmenų išskyrus vieną kitą gero aktoriaus pasirodymą. Netgi jaučiami keli nusivylimai. Ypač skaudžiausia buvo matyti visai pilką ir neįdomiai išreikštą Čarlzą, kurį suvaidino vienas geidžiamiausių pasaulio aktorių – Benedictas Cumberbachas. Erzina ir labai netalentinga Abigail Breslin, kurios geriausias pasirodymas tėra, ir reikia manyti bus, filme „Mažoji mis“.
Ewanas McGregoras ir Chrisas Cooperis, nors ir suteikė juostai žavesio, tačiau jų veikėjai irgi nepadaro kokio nors didesnio įspūdžio. Malonu ekrane matyti vėl kadaise labai populiarią Juliette Lewis. Jos veikėja po Meryl ir Julios personažų labiausiai spindi ekrane. Taip pat galima teigti, jog šiame filme pirmuoju smuiku žaidžia būtent moterys, kurios nustato savo taisykles kiekvienoje geresnėje scenoje.
Verdiktas
„Šeimos albumas: rugpjūtis“ – tai itin atvira ir puikų scenarijų turinti drama apie nedarnios šeimos idilę ir jos buitiškas problemas, simbolizuojančias didžiausias ydas. Filmą sustiprina nepriekaištinga pagrindinių aktorių vaidyba, puikiai pateikiama įtampa ir iki pat galo išlaikoma intriga.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10
Techninė juostos pusė – 8/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10
Bendras vertinimas: 8/10