Kino kūrėjai kviečia į kraupią ir visiškai nemalonią kelionę po vienos šeimos laukimosi periodą, kurio metu pasaulį bandys pasiekti kito pasaulio antgamtines galias turintis padaras.
Apie ką mes čia…
Jaunavedžiai Samanta ir Zakas smagiai leidžią medaus mėnesį, kol neateina lemtinga naktis. Neplanuotas nėštumas išmuša iš vėžių porą, tačiau tai - ne vienintelė problema. Nėštumo metu Zakas pastebi labai keistus savo žmonos poelgius ir tai priverčia jį sunerimti. Jis net nežino, kad Samanta laukiasi šėtono pakaliko.
Kūrinio vidus
Po itin pasisekusių ir labai pelningų „Paranormalių reiškinių“, kino studijos kaip išprotėjusios kasmet bando „prastumti“ tokio pat pobūdžio produktus, tik su viena išimtimi – visi filmai kas kartą blogėja ir atrodo tiesiog nukopijuoti vienas nuo kito. Ne išimtis ir šis naujas filmas, kuris ne tik buvo nukopijuotas nuo savo neseniai pasirodžiusių kolegų, tačiau dar ir nuo klasikinės Romano Polanskio juostos – „Rozmari kūdikis“.
Filmo veiksmas, kaip ir būdinga tokio pobūdžio filmams, rodomas buitine kamera, nes taip filmas atrodo įtikinamiau. Nejau kūrėjai nesupranta, kad tai jau neveikia žiūrovo, net ir tų skystablauzdžių amerikiečių, kurie per kiekvieną sceną šokinėja iš baimės? Kai viskas matyta, tai nenustebinsi net paprasto vartotojo, o ką jau kalbėti apie žmogų, kuris leidžia dienas kino salėse arba namie prie televizoriaus.
Filmo kūrėjai net nepabandė pristatyti kažko naujo, o siekė banaliausiu būdu paveikti R. Polanskio šedevro galia. Net ir kopijuoti reikia mokėti, o čia tai nepavyko. Įdomiausia, kad filmo kūrėjų duetas sukūrė tikrai padorų žanro filmą „Vaizdajuostė“, o šiame filme iš karto smuko žemyn.
Visą situaciją gelbėja tik siužetinė linija. Siaubo elementai ir staigumas filme žiūrovą labiausiai ir priverčia neužmigti, ko negalima pasakyti apie scenarijaus įdomumą. Viskas taip vangiai pasakojama, net dirbtinai sukurta intriga pabaigoje atrodo tiesiog juokingai. Įpusėjus filmui galima buvo numanyti, kas mūsų laukia finale. Kūrėjai nesugebėjo įtraukti žiūrovo į filmą, kaip tą darė tas pats Jamesas Wanas savo hitu tapusiame „Išvaryme“. Vien šlykščiomis scenomis nepakerėsi žiūrovo, todėl galiausiai ir gaunamas toks bendras vaizdas, kuris tik liūdina akis.
Filmo personažai visiškai neištobulinti, todėl susidaro jausmas, kad filmo kūrėjai net nenorėjo mums perteikti šeimos ir jos išgyvenimų. Kartu nenorėjo parodyti ir atskirų veikėjų asmeninių gyvenimų ar pristatyti juos šviesesniu pavidalu. Vienintelis momentas, bet čia jau turbūt dėl lakios fantazijos, žmona – Samanta, kuri pavirsta šlykščia moterimi, tarsi simbolizuoja tikrovę. Prieš vedybas visos moterys dažniausiai būna kaip angelai, o vos spėjus užmauti žiedą ant piršto, jos tampa raganomis. Juokai juokais, tačiau bent jau čia vienintelis teigiamas filmo akcentas. Net ir patys kūrėjai savo interviu buvo užsiminę apie šį filmo momentą. Vis dėlto, net ir tokiomis akimirkomis viskas atrodo pernelyg dirbtinai ir neištobulintai.
Po juostos finalinių titrų pasirodymo galima teigti, jog filmas nepretenduoja į žanro atradimą arba bent jau į vieną ryškiausių tokio stiliaus filmų. Viskas gaunasi atvirkščiai. Filmas įrodo, jog kūrėjams jau trūksta fantazijos sukurti kažką naujo, o su kiekvienu tokiu pasirodymu kine jie atsistoja ant tų pačių grėblių. Reikia tikėtis, kad po finansinės nesėkmės ir dar kelių tokių pasirodymų plačiuosiuose kino ekranuose, studijos ir jų pasamdyti režisieriai pagalvos, kad galbūt reikia sukurti kažką kito, o ne vien buitinės kameros efektų valdomą siužetinę liniją, kuri net nėra baisi, o atvirkščiai – šlykšti.
Techninė juostos pusė
Dažniausiai tokiuose siaubo žanro filmuose, kuriuose veiksmas rodomas per buitinės kameros prizmę, fonas atrodo labai kraupiai, bet kartu ir nenatūraliai. Pernelyg žaidžiama su patamsinimo elementais, todėl veikėjus supantis pasaulis atrodo pilkai. Net ir čia sukuriant siaubingą atmosferą viskas atrodo per daug pagražinta ir nenatūralu.
Operatoriaus darbas irgi nėra toks jau geras, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Staigiose scenose viskas atrodo dar neblogai, tačiau kai bandoma perteikti viską labai detaliai, o tokių vietų nemažai, iš karto kyla įtarimas dėl nenatūralumo. Joks žmogus tokiomis gyvenimo akimirkomis, kokias parodo filmo kūrėjai, nesusikoncentruos ties menkniekiais ir visą laiką nevaikščios su vaizdo kamera.
Montažas atleistinas, nors čia tikrai nėra prie ko prikibti, kai visas veiksmas rodomas iš buitinės kameros perspektyvos. Garso montažas kai kuriose filmo vietose pernelyg galingas. Taip pat matosi labai nenatūralus bendras vaizdas, kai staigesnėse scenose specialiai pagarsinamos vietos, kad žiūrovai pasijustų nejaukiai ir drebėtų iš baimės.
Aktorių kolektyvinis darbas
Filmo metu visą susiklosčiusią situaciją savo netikrovišku vaidinimu bando gelbėti pagrindiniai juostos herojai, kuriems ne tik nepavyksta deramai išreikšti savo jausmų, tačiau jie dar ir peržengia ribą, kai jų vaidyba atrodo pernelyg perspausta ir visiškai teatrališka.
Allison Miller, suvaidinusi Samantą, neatrodo panaši į laimingą jaunąją, net ir medaus mėnesio akimirkos atrodo per daug nenatūraliai. Viską galime „perskaityti“ jos akyse. Tą patį galima pasakyti ir apie Zachą Gilfordą, įkūnijusį Zaką. Nėra jokio ryšio tarp šių pagrindinių veikėjų, todėl jų meilė pateikiama fiktyviai, o tai neleidžia atsiskleisti bendram jaunavedžių portretui.
Antraplaniai ir trečiaplaniai veikėjai taip pat nesuteikia jokios stiprybės filmui, nebent paminėjimo vertas yra tėvas Tomas, kurį suvaidino Samas Andersonas. Jis ekrane atrodo įtikinamiau už pagrindinių aktorių duetą.
Verdiktas
„Šėtono belaukiant“ – tai dar vienas neišvaizdus ir banalumu kvepiantis siaubo žanro projektas, įvyniotas į buitinės kameros apvalkalą, kurio viduje atsiranda vietos neištobulintiems personažams, keistam operatoriaus darbui, nenatūraliai vystomai siužetinei linijai ir blogai nukopijuotai Romano Polanskio 1968 metų juostai.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 3/10
Techninė juostos pusė – 4/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 2/10
Bendras vertinimas: 3/10