Žiūrovas kviečiamas savo kailiu ne tik pajusti suaugusio sūnaus neapykantą tėvui, tačiau ir pamatyti sielvartą, kuris kaupėsi visus tuos metus, kol jiedu buvo nutolę vienas nuo kito, taip pat įtampos kupiną teismo procesą, galintį juos abu ir vėl suvienyti į vieną darnią šeimą.
Apie ką mes čia…
Per vieną savo teismo procesų, sėkmingas teisininkas Henkas gauna ne itin džiuginantį telefoninį skambutį – vyras sužino apie savo motinos netektį ir paskubomis išvyksta į gimtąjį miestą, kur jį pasitinka šeima – du broliai ir tėvas, su kuriais jis ilgus metus nepalaikė jokio kontakto.
Henkui tai yra sunkus gyvenimo laikotarpis, nes atvažiavus į mamos laidotuvės jis supranta, kad ir vėl prasidės priekaištai iš tėvo pusės dėl jo gyvenimo. Tačiau viskas yra dar blogiau, nei jis gali įsivaizduoti. Jo tėvas, būdamas vyriausiu miesto teisėju, apkaltinamas žmogžudyste. Henkui iškyla dilema – grįžti namo ar vis dėlto padėti jo nekenčiamam tėvui…
Kūrinio vidus
Kada paskutinį kartą buvo galima pamatyti gerą filmą apie teisėjus? Tikrai gana seniai, todėl naujausią Davido Dobkino juostą galima sutapatinti su geriausiais per paskutinius dvidešimt metų šios tematikos darbais. Savo atmosfera ir pateikimu juosta labai primena 1996 metų filmą „Metas žudyti“, taip pat ir labai populiarų savo laikų filmą „Verdiktas“, kurį sukūrė 1982 metais legendinis režisierius Sidney‘is Lumetas (1957 metais pristatė ir vieną įsimintiniausių visų laikų juostų – „12 įtūžusių vyrų“).
Žinoma, teismas ir pats procesas, susijęs su pagrindiniais veikėjais, – tai tik uždanga, fonas, leidžiantis juostos istorijai geriau vystytis. Jis taip pat puikiai laiko įtampoje ir neleidžia iki pat filmo pabaigos suprasti visos tiesos apie aptariamą incidentą.
Pagrindiniame plane – itin sunkūs ir labai šalti tėvo ir sūnaus santykiai. Teisėjas ir advokatas, kurie jau daugiau nei dvidešimt metų nesikalbėjo, po šeimyninės nelaimės staiga pradeda jausti artumą vienas kitam. Šis teminis juostos pagrindas vystomas iš labai įdomios pozicijos. Žiūrovui leidžiama suartėti su rodomos šeimos nariais, pažinti visą jų gyvenimo būdą, jų siekius ir nutikimus. Režisierius labai nuodugniai išanalizavo visą šios aptariamos šeimos paveikslą. Nuoseklus pasakojimo būdas taip pat leidžia su kiekviena scena žiūrovams pažinti po dar vieną detalę, susijusią su pagrindinių herojų santykių pašlijimu.
Juostos metu matome dviejų tėvų kartų santykius su jų vaikais. Pirmiausia, tai Henko ir jo tėvo Džosepo bendravimą ir atitolimą vienas nuo kito, antroje vietoje – Henko bei jo dukters santykiai. Tai analogiška situacija, kuri galiausiai galės nuvesti Henką prie to paties, kas atsitiko tarp jo ir jo tėvo. Dramatiškas vaizdas, ypač, kai režisierius norėdamas pabrėžti tai, kad žmonės turi mokėti mokytis iš savo klaidų, parodo visiškai kitokią realybę.
Rodomas savanaudiškumo kupinų žmonių paveikslas, jie bando kovoti su savo ego, tačiau tai jiems sekasi itin sunkiai. Taip pat juostos metu galima pamatyti dar ir kitą gyvenimo pusę – praeities klaidų vežimą, kuris galiausiai sugeba pasiekti savo adresatą. Būtent tai ir nutinka Henko personažui, kuris savo kelyje sutinka praeities vaiduoklius. Niekada nėra per vėlu prisiminti tai, ką esi padaręs, ir ištaisyti susiklosčiusią situaciją. Būtent tai ir nori mums pasakyti filmo kūrėjas – reikia mokėti pripažinti savo klaidas, iš jų pasimokyti ir galiausiai atleisti sau ir tiems, kurie kada nors sugebėjo tave įžeisti.
Šnekant apie patį procesą, galima paminėti, kad jo pavaizdavimas labai apgalvotas, tinkamai parinktos ir menkiausios detalės, taip ir pridera geriausiems tokios temos filmams, kuriuose iki pat pabaigos nežinai, kaip teismo salėje pasibaigs visas šis spektaklis.Dėl šio proceso, juosta sugeba ne tik kad išlaikyti nežinioje, bet ir puikiausioje įtampoje. Žiūrint filmą labai sunku atsispirti nuo galvojimo apie visus įmanomus šios neįprastos bylos nagrinėjimo baigties variantus – tai ir žavi tokio pobūdžio juostose, kurios leidžia įjungti protą. Žinoma, tai nereiškia, kad filme, kurio režisierius anksčiau statė vien tik komedijas, neatsiras vietos humorui. Taip, filme yra gana neblogų scenų, kuriose humoras tinka neįtikėtinai gerai. Šiuo atveju režisierius sugebėjo išlaikyti balansą tarp draminio filmo pavidalo ir jo fono.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, filmo herojai puikiai atliko savo funkcijas kuriant šį pasakojimą. Kiekvienas jų buvo atskleistas tiesiog puikiai. Matome labai draminį visų filme pasirodančių veikėjų bendrą vaizdą. Nors pagrindiniame plane atsiduria Henkas ir jo tėvas, kurie buvo pateikti tiesiog nepakartojamai, negalima skųstis ir artimiausiais jiems žmonėmis – abiem broliais, kurie nors ir skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau gerai tiko bendrame Palmerių šeimos paveiksle.
Filme nebuvo užmiršti ir romantiški santykiai – matome gana žvaliai vystomą senosios meilės istoriją. Juk sakoma, pirmoji meilė nerūdija. Juostoje – geras Samantos ir Henko duetas, kuris šiek tiek praskaidrina nuotaiką. Juostos trukmė – 150 akimirksniu prabėgančių minučių, todėl galima teigti, jog filmas nėra vienas tų, kurį galime pavadinti „sunkiu“.
Filmą galima žiūrėti tiek dviese, tiek su visa šeima, tiek draugų kompanijoje. Tai universalus kūrinys, leidžiantis pamatyti šiek tiek kitokią tikrovę, jis padeda suvokti šeimos ir artimųjų žmonių svarbą bei priverčia susimąstyti apie gyvenimo prasmę – kartais juk reikia tiek nedaug, kad pasijustum laimingas ir mylimas žmogus.
Techninė juostos pusė
Viena geriausių filmo akimirkų – tai puikus ir labai gerai nuteikiantis operatoriaus darbas. Žinoma, čia neturi būti jokios nuostabos – vis dėlto visa tai atliko pats dviejų Oskarų laureatas („Šindlerio sąrašas“ ir „Gelbstint eilinį Rajeną“) Januszas Kaminskis, kurio darbai kalba patys už save. Geras darbas su kamera, apčiuopiantis ne tik mažiausias smulkmenas, pagrindinių veikėjų grimasas, bet kartu ir nepakartojamus kraštovaizdžius – vien ta scena, kurioje Henkas važiuoja dviračiu, verta aplodismentų.
Muzikinis juostos takelis galbūt šiek tiek vangokas, gana šaltas ir ne toks įsimintinas, bet apskritai muzikinės kompozicijos neleidžia pernelyg nusivilti juosta. Šiuo atveju atmosfera išlaikyta gerai, o ir pačių scenų stiprumas šiame filme neturėjo priklausyti nuo garso takelio ir jam suteikto pasireiškimo. Tai tik pasigardžiavimas prie nuostabaus patiekalo, kurį mums paruošė režisierius Davidas Dobkinas.
Filmo montažas puikus. Nėra prie ko prikibti. Siužetinė šios nepakartojamos istorijos linija vystoma labai patraukliai, be jokių nukrypimų į lankas su nevykusių scenų sulipdymu. Taip pat nereikia pamiršti, jog filmo struktūra ir jo įtampos kupinas siužetas pateikiamas labai įmantriu būdu, kad žiūrovas iki pat galo negalėtų suvokti visos tiesos – taip neatskleidžiamas įtampoje išlaikančios bylos rezultatas.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kalbant apie aktorius galima pasakyti, jog šios dienos laukė ilgai visi ištikimi aktoriaus Roberto Downey Jaunesniojo gerbėjai. Žymusis Holivudo „playboy‘us“, arogantiškas ir visada ironizuojantis aktorius po ilgų metų galiausiai nusimetė Tonio Starko kostiumą su „Geležinio žmogaus“ įvaizdžiu ir suvaidino rimtame filme, pretenduojančiame į prestižinius apdovanojimus.
Matoma labai gera, natūrali, įtraukianti aktoriaus vaidyba. Robertas įrodo, kad yra labai visapusiškas aktorius, galintis suvaidinti bet ką, ne vien super didvyrį, už kurio rolę jis gauna didžiausius honorarus Holivude.
Taip pat džiugu, kad kino ekranuose vieną iš pagrindinių vaidmenų atlieka legendinis Robertas Duvallis, kurį žiūrovai labiausiai pažįsta iš pirmųjų dviejų „Krikštatėvio“ filmų. Išties sunkiai suvokiamas aktoriaus talentas, juk jis, būdamas aštuoniasdešimt trijų metų, suvaidino tokį rimtą ir galiausiai sunkų vaidmenį. Dramatiškas ir labai įtikinantis jo pasirodymas. Matyt, už šį vaidmenį aktorius pretenduos gauti Oskaro nominaciją geriausio antraplanio aktoriaus kategorijoje.
Be šių dviejų bendravardžių, savo buvimu ir gera vaidyba juostą pagražina Billy Bobas Thorntonas, kurį Lietuvos žiūrovai paskutinį kartą kinuose galėjo pamatyti 2010 metais. Taip pat savo pastangų pridėjo žavioji Vera Farmiga, kuri nepagailėjo ir savo moteriškų kerų, kad šis filmas taptų dar patrauklesnis.
Antraplaniuose vaidmenyse taip pat įstrigo gana gerai žinomi ekrano veidai. Pirmiausia, tai Vincentas D‘Onorfio, kurio pasirodymas nors ir nebuvo iš svarbiausių, tačiau aktorius labai patrauklus akimis. Taip pat filme nustebina ir Daxas Shepardas, kuris dažniausiai pasirodydavo bukose komedijose arba mažo biudžeto filmuose. Čia jo vaidmuo ne tik kad įtikinamas, bet ir puikiai atliktas. Šypseną sukelia ir ekrane pasirodęs Davidas Krumholtzas. Jis šiek tiek suapvalėjęs, tačiau vis dar toks pat juokingas, koks buvo prieš dešimt metų.
Verdiktas
„Teisėjas“ – tai vienas geriausių filmų apie teisininkus ir teismo procesus per dvidešimt metų. Filme netrūksta gerai vystomo bylos narpliojimo, natūraliai sukeliamos įtampos, nuoseklios tėvų ir vaikų santykių analizės, patrauklios istorijos apie šeimos svarbą bei nuostabios aktorių kolektyvo vaidybos. Pagaliau pamatome Roberto Downey Jaunesniojo pasirodymą visiškai jam nebūdingame amplua.