Kino kūrėjas pristato ne tik naują žvilgsnį į kultinį „Terminatorių“, bet ir bando atpasakoti jaunai žiūrovų kartai tuos laikus, kai Arnoldo Schwarzeneggerio personažo plakatas kabėjo daugelio devintojo dešimtmečio vaikų ir paauglių kambariuose.
Apie ką mes čia…
Ateities pasaulis žlugęs ir užvaldytas priešiškai nusiteikusių kibernetinių organizmų – terminatorių. Žmonės atsiduria ties išnaikinimo riba, tačiau jie vis dar kupini ryžto ir nepraranda vilties, nes jiems vadovauja išmintingasis Džonas Koneras. Mašinos niekaip nesugalvoja, kaip būtų galima sunaikinti žmonijos vadą, ir nusprendžia herojumi atsikratyti, kai jis dar negimęs. Džonas žino, jog reikia apsaugoti savo motiną, todėl išsiunčia į praeitį jauną karį Kailą Rysą, kad jis išgelbėtų su mašinomis kovojančių ateities sukilėlių vado motiną Sarą. Tačiau atvykęs į vietą, jis supranta, jog jo misija žlugo dar nė neprasidėjusi – Sara moka puikiai pasirūpinti savimi, o jai padeda senasis kiborgas T-800…
Kūrinio vidus
Visi puikiai žinome, jog studija „Paramount“ kartu su juostos prodiuseriais bando kuo skubiau perkelti į kino ekranus žinomą, 1984 metais pasirodžiusią franšizę – jau 2019 metais visos teises į „Terminatorių“ sugrįžta pas jo tėvą, „pasaulio karalių“, Jamesą Cameroną, kuris, beje, nėra nusiteikęs kada nors imtis šios temos. Žinoma, po nenusisekusio 2009 m. McG režisuoto „Išsigelbėjimo“ tai kartu gana rizikingas ir skubotas ėjimas, bet ką jau padarysi – galbūt šį kartą laimė nusišypsos, ir tuo pačiu per trumpą laiko tarpą gims nauja trilogija.
Naujasis „Terminatorius“ nėra ankstesnių dalių pratęsimas, o savotiškas franšizės perkrovimas naująja linkme. Kartu tai yra ir tam tikras perdirbinys, kuriame atsirado vietos ir daugybei siužetinės linijos naujovių. Juostos veiksmas vyksta trijuose skirtinguose laikuose, todėl žiūrovai, kurie visiškai nėra susipažinę su pirmtakais, gali pamatyti visas šios istorijos ištakas. Kino kūrėjai perkelia mus į 1984 metus, kai visas pasaulis ir susipažino su Jameso Camerono veikalu.
Įdomiausia, jog pačios geriausios scenos, kurios buvo originaliame filme, čia atkartojamos. Sentimentaliems žiūrovams ir šio kultinio filmo gerbėjams turėjo „pareiti“ nostalgijos kupini prisiminimai. Laiku keliaudami pamatysime ir netolimos ateities viziją, o tiksliau kelias dienas prieš taip vadinamą „teismo dieną“. Tačiau, labiausiai intriguojantis viso šio filmo laikotarpis slepiasi po niūraus, sunaikinto pasaulio, griuvėsiais. Pirmą kartą galime pamatyti kaip veikia laiko mašina. Sužinome, kas ją sukūrė, kaip ji veikia ir koks buvo pagrindinis visos Saros Koner gelbėjimo misijos tikslas. Tai gera staigmena tiems, kurie jau n kartų matė senuosius filmus – tokios naujovės turėtų ir juos prikaustyti prie kino teatrų ekranų.
Galima lažintis, jog daugeliui idėja su pasendintu T-800 atrodo bukai, tačiau taip nėra. Juostos kūrėjams savo patarimais padėjęs Jamesas Cameronas padarė išties didžiulį darbą, kuris leido logiškai paaiškinti visus terminatoriaus senėjimo principus, o filme apie tai išgirstama ne kartą. Žinoma, juostoje neapsieita ir be šmaikščių juokelių šia tema, tačiau į bendrą vaizdą tai susilieja pakankamai sklandžiai. Iš pirmo žvilgsnio galima pamanyti, kad tai parodija, tačiau taip nėra.
Filmas turi niūrų kontekstą, atrodo patraukliai, tačiau, deja, nepasiekia to šarmo, kuriuo taip žibėjo pirmoji dalis ir dar labiau nustebinęs 1991 metais pasirodęs tęsinys. Situaciją gelbėja nemažai antraplanių detalių, kurios mus nukelia į pirmųjų dalių prisiminimus. Viena iš tokių detalių – Saros Koner padaryta nuotrauka, kuri yra identiška tai, kurią galėjome matyti originaliame filme. O ką jau kalbėti apie tas legendinės frazės, kurios gal ir nesusiklauso taip efektingai, kaip anksčiau, tačiau ir vėl išgirsti „I‘ll be Back“ ar „Come With Me If You Wanna Live“, yra tiesiog nuostabu. Ech tie kultiniai devyniasdešimtieji…
Veiksmo plane viskas aukštame lygyje. Tai ne „Pašėlęs Maksas“, tačiau ir ne „Žaliasis žibintas“. Daug sprogimų, daug „senosios mokyklos“ stiliaus veiksmo scenų, na, ir labai daug dvikovų. Labiausiai turėtų sužavėti „senojo“ ir „naujojo“ T-800 akistata. Taip pat akį džiugina ir antrosios „Terminatoriaus“ dalies priešininkas T-1000. Nors jis ir negauna pakankamai ekraninio laiko, bet efektingu pasirodymu skųstis tikrai negali. Deja, bet ties jais ir reikėjo sustoti. Naujasis T-3000, kurio nebuvome matę nei vienoje dalyje ir kuris šiek tiek primena 2003 m. „Terminatorius 3: Mašinų prisikėlimas“ pagrindinį priešą T-X, atrodo išties klaikiai. Ties juo siužetinis vingis sukuria didžiausią intrigą, bet pats kiborgas ir jo sugebėjimai nesukelia jokių emocijų, vien tik pašaipą. Visagalis robotas, kuris priima labai keistus sprendimus. Geriau ir vėl išvystume T-X – bent jau logiškai būtų galima paaiškinti jo pranašumą. Žinoma, pati idėja atrodo šviežiai, todėl neverta pykti dėl tokio menkniekio.
Herojams, jų santykių aiškinimusi bei pristatymui skirtas didžiausias dėmesys. Čia nenustebino niekas, nes kaip jau buvo minėta, filmas pritaikytas jaunajai žiūrovų kartai, kurie nežino kas yra VHS kasetės ir pirmieji „Terminatoriai“. Labiausiai sužavi senasis, gerasis T-800 ir jo neįkainojamos humoro akimirkos. Šypsena… Šypsena užkariaus visus. Pasižiūrėję filmą suprasite apie ką aš kalbu. Bendrai, kas stebina labiausiai – tai yra labai stiprus personažas. Nors tai ir yra mašina, tačiau bežiūrėdami pamatome net ir žmogiškąją jo natūrą. Sara Koner kieta, bebaimė, tačiau jai trūksta tos charizmos, kuria spinduliavo originalioji žmonijos gelbėtojo motina.
Pats Džonas Koneris, kuriam buvo skirta nemažai ekraninio laiko atrodo kitaip, nei jį matėme ankstesniuose filmuose – į lyderį jis visiškai nepanašus. Tuo tarpu Kailas Rysas po T-800 tampa šio filmo antrąja žvaigžde. Įdomus ir išdirbtas personažas, kuris leidžia mums pažinti jo istoriją iš visiškai kito kampo. Ankstesnių filmų metu apie jį mes beveik nieko nežinome, o čia, kūrėjai pasistengė mums atskleisti jo tapatybę. Desertui, pamatome ir žmogų, kuris sukūrė Skainetą – Denį Daisoną (kino gerbėjai, matę antrąją dalį, žino, kas jis toks). Taigi, su herojais kaip ir išsiaiškinome. Maloniausia, kad bežiūrint filmą, yra už ką sirgti.
Apibendrinant šį veiksmo kupiną nuotykį, galima pasakyti, jog filmas pavyko, ir tikėtina, kad sulauksime tęsinių. Viskas priklausys nuo žiūrovų ir juostos pajamų visame pasaulyje. Labai smagu, kad kultiniai filmai ir herojai sugrįžtą į kino ekranus. Vienintelis nuviliantis dalykas – tai gana švelniai vystomas siužetas. „Terminatoriui“ reikėtų griežto, brutalaus ir vaizdingai pateikto smurto, nes dabar toks jausmas, lyg žiūrėtum naująjį „Robotą policininką“.
Techninė juostos pusė
Specialieji efektai ir labai kokybiškai atliktas veiksmas – dar vienas šios juostos pasididžiavimas. Žinoma, kai kurios scenos nereikalingos, kaip tarkim malūnsparnio gaudynės, tačiau vien už sceną su autobusu San Francisko „Auksiniuose vartuose“ vertą paploti. Tačiau, didžiausias iššūkis – CGI, dėl kurio labiausiai teko nerimauti – ir jis nepaveda. T-800 atrodo puikiai ir ne taip pigiai bei juokingai kaip „Išsigelbėjime“. Kokybiškas darbas, o svarbiausia, kad bežiūrint, net sunku susigaudyti, jog tai yra kompiuterinė grafika.
Dideliu siurprizu tampa ir juostos garso takelis kuruojamas genijaus Hanso Zimmerio. Nors daugelis muzikinių kūrinių priminė kai kuriuos žinomo kompozitoriaus darbus, tačiau šios juostos muzikos kūrėjas Lorne‘is Balfe‘is sugebėjo išspausti gana epinį takelį, kuris savo skambesiu ne kartą priverčia labai įtemptai žvilgtelėti į ekraną. Filme atsiranda ir kelios devintojo dešimtmečio dainos, kurias buvo galima girdėti originaliame filme – vėlgi, ir čia sugebame pajusti nostalgiją.
Kameros darbas nėra labai ypatingas, tačiau ir neerzina akių. Viso filmo metu didžiausią įspūdį palieka būtent San Francisko tilto scena. Puikiai nufilmuotas kadras. Taip pat ir dvikovos su T-1000 atrodo patraukliai. Kraštovaizdžiai ir per lėktuvo lanką matomas pasaulio žlugimas intriguoja. Deja, tačiau daugiau vaizdai nesugeba sukelti taip reikiamos įtampos ir naujojo „Terminatoriaus“ didybės.
Garso montažas puikus. Sprogimai ir veikėjų dvikovos taip stipriai „sukaltos “, jog sustiprinto garso dėka per kolonėles jaučiama jų galia. Juostos montažas, stebint kintančią siužetinę liniją, nepatogumų nesukelia. Kūrėjų sprendimai kartais net intriguoja – negalima suprasti, kodėl būtent vienas ar kitas veikėjas taip pasielgė, kol galiausiai nepaaiškinama visa to priežastis.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagaliau legendinis Arnoldas Schwarzeneggeris iš tiesų sugrįžta. Kalbu taip, nes ankstesni jo filmai, kurie pasirodė per keletą pastarųjų metų, neparodė jo tikrosios vertės. Šį kartą viskas atvirkščiai – jis suvaidino ne tik, kad įtikinamai, tačiau su savu personažu, kurio emocijos karts nuo karto kito, bet leido išlikti mašina, leido gerai praleisti laiką kino salėje. Į šį vaidmenį aktorius įdėjo nemažai pastangų, už ką jam jaučiu didžiulę pagarbą. Žmogus atidavė 200% personažui, kuris kadaise jį pavertė populiariu.
Kalisę įkūnijusi Emilia Clarke, kurią žiūrovai labiau atpažįsta iš serialo „Sostų žaidimas“, nors ir nepasišiukšlina, tačiau kartu ir neprilygsta Lindos Hamilton sukurtam brutaliam įvaizdžiui. Kas labiausiai žavi, aktorei pavyksta puikiai balansuoti tarp trapios ir kietos moters įvaizdžio. O ir jos vaidybiniai sugebėjimai nėra tokie beviltiški.
Šalia Saros Koner ir T-800 solidžią poziciją užima Kailo Ryso vaidinamas Jai Courtney. Niekada nejaučiau šiam aktoriui simpatijos, nes jis kaip kokia Kristen Stewart tiesiog nemoka vaidinti, bet čia jam pavyksta sukurti mažą stebuklą. Jo vaidyba pagerėja, ir, kas svarbiausia, jis visai neblogai įsipaišo į komandą. Visgi jis nesugadino antrosios legendinės franšizės, kaip buvo su „Kietu riešutėliu“.
Jasonas Clarke‘as ir jo įkūnytas Džonas Koneris, deja, prasčiausias filmo atrankos komandos sprendimas. Aktorius puikus – jis ne tik gerai vaidina, tačiau ir sugeba emocionaliai perteikti bet kokį personažą. Čia jis irgi pademonstravo savo sugebėjimus, tačiau tai ne Džonas Koneris paskui kurį eis žmonija – sunku juo patikėti ir sunku jį priimti kaip pasaulio gelbėtoją.
Antraplaniuose vaidmenyse trumpai, bet užtikrintai pasirodė Oskaro laureatas J. K. Simmonas ir T-1000 suvaidinęs Lee Beyongas Heonas.
Verdiktas
„Terminatorius: Genisys“ – tai naujajai žiūrovų kartai perpasakotas žymusis Jameso Camerono kūrinys, kuriame galime įžvelgti potencialą būsimiems tęsiniams. Nors juosta nespinduliuoja tokiu pat brutalumu ir neskleidžia tokios niūrios atmosferos kaip pirmtakai, tačiau ji sugeba sukelti nostalgijos kupinų jausmų tiek bežiūrint į pasenusį, bet vis dar veikiantį Arnoldą Schwarzeneggerį, tiek ir vėl besiklausant jo paties ištariamų legendinių frazių. Be to, atmetus sentimentus, prie ekrano prikausto įtemptos veiksmo scenos, kokybiški specialieji efektai ir galingi „senajai mokyklai“ būdingi sprogimai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!