Žanro specialistas kviečia atsidurti visiškai kitoje tikrovėje ir kartu su pagrindiniu herojumi išsiaiškinti visą tiesą apie tolesnį pasaulio likimą, valdomą neregėtos nežemiškų padarų jėgos, ir stotį į kovą dėl visos žmonijos, atsidūrusios ties išnykimo riba.
Apie ką mes čia…
Bilas Keidžas atsiduria tikrame ateities pasaulio pragare. Vyras atsibunda karinėje bazėje, kurioje vyksta apmokymai, turintys paruošti didžiulę armiją kovai su įsibrovėliais iš kito pasaulio. Bilas nė karto nedalyvavo jokiuose mūšiuose, todėl šis pirmas kartas jam tampa lemtingu. Jis žūsta nelygioje kovoje ir… Vėl atsibunda toje pačioje vietoje, kur ir prasidėjo jo didžiausias gyvenimo košmaras. Belieka vienintelė išeitis – sužinoti priežastį, kodėl kas kartą mirus kovos lauke, jis vėl sugrįžta dieną atgal, į tą pačią akimirką, kai pabudo.
Kūrinio vidus
Dougas Limanas po ne itin gerų filmo „Šoklys“ atsiliepimų ir visiškai prastų finansinių rezultatų, šešeriems metams apleido fantastinį žanrą, bet sugrįžo su tikru trenksmu. Naujausias filmas ne tik lenkia savo kokybe ankstesnius jo pasiekimus, bet kartu ir parodo, kad mokslinės fantastikos žanre galima vėl pamatyti prošvaisčių.
Filmas, žinoma, skirtas ne intelektualiai publikai, o masiniam žiūrovui, kuriam tai bus tikrų tikriausia pramoga. Taip pat režisierius visas rodomas filme veiksmo scenas perteikia kompiuterinių žaidimų principu, todėl visą šį darbą galima interpretuoti kaip gerai pastatytą „šaudyklę“ apie ateivių invaziją, kurioje pagrindinis veikėjas bet kokiu savo judesiu gali pakeisti visą pasakojimo eigą.
Filmo epicentre atsiduria Žemės planeta, kurioje ir vyksta pagrindinis veiksmas. Ateities vizija ne itin džiugina akis, nes miestai, kuriais dabar galime grožėtis, išnyko, pavirto pelenais arba dykvietėmis, kuriose siaučia įsibrovėliai. Iš vienos pusės, tai labai apokaliptinis požiūris į mūsų rytojų, iš kitos – teisingas. Jei ne ateiviai ar kokios stichinės nelaimės, tai iš mūsų gražios planetos vis tiek liks tik šipuliai, nes pagrindinis blogis – žmogus.
Kelis kartus filme parodomos scenos, kuriose būtent žmogus yra atsakingas už ne labai džiuginančią ateitį. Siužetinės linijos pateikimas gerai sutapatinamas su minima tematika, viskas labai aiškiai pateikiama, dialogai gerai atspindi rodomą situaciją. Juostoje rodoma idėja nėra labai sudėtinga, gal net pernelyg paprasta, nors ir buvo norima pateikti tam tikrą užsuktą siužetą, primenantį „smegenis susukančio“ stiliaus filmus. Pati pasakojimo maniera bent jau pirmojoje filmo pusėje identiškai atpasakoja viską, ką galėjome pamatyti 1993 metais pasirodžiusioje kultinėje satyrinėje komedijoje „Švilpiko diena“. Taip pat filmas primena ir 2011 metų „Išeities kodą“.
Žinoma, šioje juostoje viskas supaprastinta, tačiau tai netrukdo peržiūrai, nes tam tikra intriga išlieka iki galo. Nuspėti pabaigą galbūt ir galima, tačiau išvengti tam tikrų siužetinės linijos staigmenų nepavyksta. Tai - malonus pojūtis, kai filme parodoma tai, ko neįmanoma buvo nuspėti. Taip pat reikia padėkoti filmo kūrėjams, kad visas filmas išlaiko labai rimtą, kovingą ir adrenalinu alsuojančio veiksmo toną. Nepagailėta ir humoro, kuris net labai gerai čia tinka. Jokio diskomforto nesijaučia, o ir juokeliai ne tokie banalus ar nuvalkioti kaip būtų galima pagalvoti.
Pagrindiniu filmo herojumi tampa kaip dažniausiai priimta tokio stiliaus darbuose nevykėlis ir bailys, kuriam lemta tapti tikru didvyriu. Toks protagonisto portretas iš karto atrodo per daug nuvalkiotas, tačiau su kiekvienu persikėlimu į ankstesnį būvį Bilas evoliucionuoja. Pradėjęs savo kelią nuo vikšro stadijos, jis virsta tikra žudymo mašiną.
Labai smagu buvo stebėti jo pasirodymus įpusėjus filmui. Tai atrodė pernelyg „kietai“, todėl neabejotina, kad daugelis žiūrovų liks patenkinti tokiu įspūdingu pagrindinio veikėjo siautėjimu ekrane. Bilui į pagalbą atėjusi Rita ne ką mažiau nusipelno pagarbos. Moters pavidalas simbolizuoja lyčių lygybę, dėl kurios tiek daug amžių kovojo moterys. Stiprios ir bebaimės, galinčios savimi pasirūpinti moters paveikslas atspindi mūsų dienų realybę, kai vyrai tampa moterimis, o moterys perima vyrų savybes. Liūdna, tačiau tokia jau ta šiuolaikinio žmogaus egzistencija. Abu šie veikėjai simbolizuoja paminėtą visuomenės perskirstymą. Taip pat tai vienas malonesnių pastarųjų mėnesių ekraninių duetų, kuris neerzina akių, o atvirkščiai, padeda justi jiems pagarbą iki pat filmo galo.
Filmą galima įvardinti ir kaip vieną geresnių šių metų didelio biudžeto projektų, kuris neabejotinai sudaro puikią konkurenciją „Godzilai“, „Nepaprastam žmogui-vorui 2“ ir „Kapitonui Amerikai 2“. „Iksmenų“ liesti nevalia, tai dar kol kas geriausias metų filmas. Taip pat reikia pasakyti „ačiū“ už masines dvikovas ir epiškumą, suteikiantį jam didybės. Deja, tai nėra labai įsimintinas filmas. Tačiau ar dažnai atrakciono lygio juostos išlieka atmintyje? Tai labai retas reiškinys, kuris nėra būdingas ir šiam efektingam projektui.
Techninė juostos pusė
Didelis filmo biudžetas leido režisieriui puikiai manevruoti aplinkoje, todėl vizualinė dalis neturi jokių priekaištų. Detaliai, didingai sukurtos mūšių scenos, kuriose dalyvauja tūkstančiai kareivių, pasipuošusių egzoskeletais ir išradingi, labai tikroviškai atrodantys monstrai. Specialieji efektai leidžia pajusti karo siaubą. Trimatis filmo vaizdas irgi gana geras, tačiau pačią juostą rekomenduojama žiūrėti 2D. Paprastu formatu galima pamatyti žymiai šviesesnį ir įspūdingesnį kovų vaizdą.
Garso takelis įsimintinas, gerai atspindi epinį juostos vaizdą, o ir kelios muzikinės kompozicijos priverčia savyje pajusti visą šio brangaus projekto didybę. Kai kuriose vietose galima ir krūptelėti nuo stipriai pateikto garso montažo, kurio suderinimas su bendru garsiniu filmo fonu paverčia filmo peržiūrą į įtampos ir ištvermės kupiną seansą.
Prie gero bendro vaizdo prisideda ir Oskarą laimėjusio operatoriaus, JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimą gavusio už „Geišos išpažintį“, Dono Beebe‘o darbas, kurio meistriška vizija leido apčiuopti kiekvieną filmo sceną taip nuodugniai, kad buvo galima pajusti, kad esi tikrame kare. Ne paslaptis, kad drebančios kameros efektas buvo vienas iš filmo kozirių. Tokią pačią techniką režisierius naudojo ir pirmame „Borno“ filme.
Juostos montažas geras, nėra spragų scenarijuje, tačiau su kiekvienu persikėlimu į praeitį atsiranda jausmas, kad žiūrime tuos pačius, vienodus kadrus, kuriuos sulipdė tokiu principu, kad šiek tiek paerzintų mūsų vaizduotę. Apibendrinus, tai kokybiškas ir labai patrauklus filmo momentas, kuriame išlaikyta intriga tampa nebloga kompensacija už sugaištą besikartojančių scenų žiūrėjimo laiką.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vienas brangiausių ir labiausiai pasiteisinančių kino studijoms aktorių, holivudinės šypsenos ir amžinos jaunystės savininkas Tomas Cruise‘as vėl pasirodo fantastiniame žanre nepraėjus nė vieneriems metams po kito patrauklaus žanro atstovo „Užmirštieji“. Pavydėtiną padėtį išlaikęs Tomas ir vėl susitvarko su savo personažu be jokių problemų. Tiesa, tokį jo įvaizdį mes matome jau kelis metus iš eilės, tačiau, kaip bebūtų, jo veidas ir jo vaidybiniai sugebėjimai labai gerai tinka „blokbasteriams“, kuriuose aktorius jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Išvaizdi britė Emily Blunt taip pat nenuvilia savo gerbėjų itin karštu, labai drąsiu ir net kartais šiek tiek brutaliu įvaizdžiu. Moteris atsilaiko Tomo kerams ir nesijaučia užtemdyta garsaus žvaigždūno charizma. Emily puikiai tiko būti šalia Tomo, todėl nenuostabu, jog jų duetas yra dar vienas pliusas šios juostos kūrėjams. Puikus studijos atrankų vadovų sprendimas pakviesti juos į vieną juostą.
Antraplaniuose vaidmenyse daug kino naujokų, todėl nenuostabu, kad nė vienas jų nepademonstravo ypatingų aktorinių sugebėjimų ar bent jau akimirką sužibėjo ekrane. Vis dėlto, tokie aktoriai kaip Brendanas Gleesonas ir Billas Paxtonas neleido nuobodžiauti. Jeigu Brendano vaidyba ir pats vaidmuo labai klišinis, tai Billo pasirodymas toks pat įdomus kaip ir pagrindiniuose vaidmenyse atsidūrusių aktorių. Piktas ir nepatenkintas karininkas, prieš kurį „nepasišakosi“. Kažkodėl toks jo pasirodymas labai priminė Stanley Kubricko filme „Metalinis apvalkalas“ vaidinusio Hartmano siautėjimą. Ne taip didinga ir kraugeriška, tačiau vis vien įsimintina.
Verdiktas
„Ties riba į rytojų“ – tai puikus ir kruopščiai atliktas režisieriaus Dougo Limano sugrįžimas į didįjį kiną, kuriame efektingai ir intriguojančiai papasakota istorija primena naujos kartos kompiuterinių žaidimų pamatą. Naujausias ir efektingas režisieriaus kūrinys taip pat primena ir kokybiškiausių specialiųjų efektų lietų, nuo kurio pasislėpti neįmanoma.
Scenarijus ir siužetinės linijos pateikimas – 8/10
Techninė juostos pusė – 9/10
Aktorių kolektyvinis darbas – 8/10
Bendras vertinimas: 8/10