Žinomas kaip itin sudėtingo konteksto juostų „Prakeikta meilė“, „21 gramas“, „Babelis“ ir „Biutiful“ kūrėjas, trims Oskarams nominuotas A.G. Inarritas imasi visiškai kitokio, nebūdingo sau kino žanro ir pristato vieną iš pačių laukiamiausių, juodo humoro perpildytų, subtiliai papasakotų komedijų.
Režisierius kviečia visus jo kūrybos gerbėjus susipažinti su neįprastu superdidvyrio pasakojimu, kuriam gyvenimas kiekvieną minutę atneša po naują staigmeną ir priverčia aršiau kovoti su savo alter ego. „Babelio“ kūrėjas taip pat žada neužmirštamą kelionę ir po tamsiausius žmogaus sielos kampelius, kuriuose galima pasigesti gėrio ir žmogiškumo.
Apie ką mes čia
Kadaise buvęs populiarus kino aktorius Riganas Tomsonas, visiems puikiai žinomas iš superdidvyrio „Žmogaus paukščio“ vaidmens, žūtbūt nori atstatyti savo buvusią šlovę. Jis imasi populiaraus Brodvėjaus spektaklio, kurio sėkmė nulems jo tolimesnę karjeros raidą. Surinkęs puikią aktorių komandą, Riganas pradeda intensyvias repeticijas, kurių metu kiekvienas iš trupės dalyvių parodo tik savo aroganciją, norą išsiskirti bei tingumą. Tokie komandos veiksmai priverčia savo lyderį atskleisti jo neįprastas, užslėptas galias ir pavirsti į „Žmogų paukštį“…
Kūrinio vidus
Kai 2012 metais studija „Fox Searchlight“ paskelbė apie savo bendradarbiavimą su „Babelio“ režisieriumi ir filmo žanrą, kurio imsis žinomas kino kūrėjas, tapo labai smalsu, kas vis dėlto gausis. Neįtikėtinas Alejandro Gonazlezui Inarritu komedijos žanras – tai tikrai kažkas įdomaus ir gundančio. Vis dėlto tokiame amplua pamatyti tokių sunkių filmų kaip „Prakeikta meilė“ ar „21 gramas“ režisierių – tai viena iš nedaugelio priežasčių, dėl kurių verta bėgti į kino teatrus.
Kitas dalykas – ar kino kūrėjas sugebės pateisinti visus lūkesčius. Šiuo atveju, tai neabejotinas atvejis, kai viskas atlikta nepriekaištingai. Tačiau vėlgi – filmas kaip ir ankstesni režisieriaus darbai pritaikytas siauram ratui žmonių, kurie vertina ne specialiuosius efektus ir muštynių kupinas scenas, o prasmingus dialogus, asmeninės kino kūrėjo filosofijos perpildytas mintis bei menišką juostos pavidalą. Tai nėra filmas kiekvienam, tai filmas tikriems snobams, kurie puikiai išmano kinematografiją ir yra gerai susipažinę su šou verslo užkulisiais.
Juostos epicentre matome netipinio superdidvyrio, kuris ilgus metus bando slėpti savo sugebėjimus nuo visuomenės akių, istoriją. Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Filmo metu mes matome ne tik puolusį aktorių, tačiau ir žmogų, kuris serga itin rimta liga. Tai pasakojimas apie nelaimėlį, kuris, būdamas vienišas, apleistas artimųjų, nereikalingas visuomenei, imasi dar vieno garsaus darbo, galinčio suteikti jam pasitenkinimo jausmą.
Kompleksuotas, visiškai gyvenimu nepatenkintas Riganas iš visų jėgų stengiasi sukurti šedevrą. Jam tai pavyksta, tačiau iki tos akimirkos aktorius priverstas kovoti su visais jį supančiais parazitais. Taip, būtent toks superdidvyrio paveikslas ir matomas žiūrint į šį filmą giliau. Alejandro prilipdo savo filme pagrindiniam herojui visas žinomų komiksų veikėjų klišes. Galiausiai supranti, kad tai tik iliuzija, kad Riganas – šizofrenikas. Iš tiesų seniai buvo galima pamatyti rimtą ir gerai susuktą filmą apie šią ligą.
Atsargiai užsimindamas apie šizofrenijos protrūkius, režisierius priverčia pajausti visą aktoriui susiklosčiusią problemą. Riganas nesugeba atskirti, kur yra tikroviškas pasaulis, o kur – fiktyvus. Jis mato viską jo paties išgalvoto žmogaus-paukščio akimis. Šis didvyris padeda jam pasijausti ypatingu. Tenka pripažinti, kad fantazijos ir alter ego kartais padeda išgyventi rutinos apsuptame pasaulyje. Pilka kasdienybė vargina ir kartu gąsdina, todėl tokie veiksmai kartais pateisina visas priemones pajausti svarbą gyvenime. Tik gaila, kad ne visi sugeba atskirti, kur tiesa, o kur melas.
Juostos pasakojimo modelis primena didžiulę sceną, todėl bežiūrint į ekrane rodomą veiksmą galima pasijausti kaip teatre. Taip, būtent kaip teatre, todėl tokie filmai kaip „Kivirčas“, Dogvilis“ ar „12 įtužūsių vyrų” savo pateikimu yra labai artimi „Žmogui paukščiui“. Nors veiksmas ir nevyksta vienoje vietoje, tačiau jis pateiktas taip, kad galima pasijausti vienos prašmatnios dekoracijos akivaizdoje. Nereikia pamiršti ir to, kad veiksmo vieta – teatras ir jo scena. Režisierius, būdamas didelis teatro ir operos gerbėjas, siūlo pažinti iš arti visus užkulisius, kurie nėra matomi eiliniam žiūrovui, atėjusiam pasimėgauti spektakliu. Tai nelabai malonus ir visiškai prasmirdęs pasaulis, kuriame aktoriai ir režisieriai ne vaikiškai kapojasi su savimi. O kur dar kritikai ir scenaristai, kuriems irgi reikia pasireikšti.
Juostos metu atskleistos spektaklių paslaptys taip pat paverčia šį filmą ypatingu reginiu iš pažintinės prizmės. Personažų plane galima atrasti visą lobyną, kurie paverčia šio pasakojimo idėją į genialiai įgyvendintą pamatą. Kiekviename iš pateiktų herojų matome skirtingus bruožus, kiekvienas iš jų simbolizuoja šou verslo ydas ir pasekmes.
Matome garbėtrošką, materialistą, seksomaną, melagį ir pavyduolį. Visi šiuos bruožus turintys žmonės savo pasirodymais perteikia režisieriaus mintį apie purviną ir kartais niekingą aktorių bei kūrėjų gyvenimą. Žinoma, tokiems nuostabiems bruožams pritaikytas ir specifinis humoras. Iš tiesų juostoje netrūksta juodo, tačiau labai subtiliai pateikto humoro. Kiekvienas filmo herojus gauna savo penkias minutes, per kurias sugeba atskleisti ne tik personažo gilumą, tačiau dar ir neblogai pralinksminti žiūrovą. Tam padeda puikūs veikėjams pritaikyti dialogai.
Artėjant pabaigai nežinai, kaip vis dėlto pasibaigs šis filmas. Ir tai – dar viena staigmena, tačiau jau metaforišku pavidalu. Kaip dažniausiai būna, pasižiūrėjus Alejandro Gonzalezo Inarritu filmą sunkiai sekasi atsitokėti nuo pamatyto vaizdo. Nors juosta nėra pernelyg sunki ar slegianti, tačiau tai vis dėlto sudėtingas ir ganėtinai gilus filmas, kuris net pasibaigus peržiūrai nepaleidžia žiūrovo. Tai dar vienas režisieriaus triumfas, dar vienas unikalus ir prasmingas darbas, kuriuo bus galima žavėtis dar labai ilgai.
Techninė juostos pusė
Šiais metais vieną iš pačių geriausių kameros darbų galima įvardinti Weso Andersono filmą „Viešbutis Didysis Budapeštas“, kuriame dominuoja simetrija ir teatrinio lygio scenų pateikimas. Šis filmas turi nemažą panašumą į minėtą juostą, tačiau turi savitą išskirtinumą. Kaip ir kiekviename Alejandro filme, didelis dėmesys skiriamas daiktų ir vietų detalumui, todėl ir šis darbas netampa išimtimi.
Ypatingai vaizdingai apčiuopiamos scenos leidžia pajausti visą juostoje skleidžiamą teatro dvasią. Taip pat ir patys aktoriai pateikiami iš įdomių rakursų. Tai leido jiems dar geriau atskleisti savo personažų gilumą. Atmosferai įkaitinti buvo panaudotas ir neužmirštamas garso takelis, kurio muzikinės kompozicijos – tai dar viena kino kūrėjo dovana mūsų ausims. Tolygus, neerzinantis, puikiai juostoje rodomą atmosferą atskleidžiantis garso takelis leidžia mėgautis kiekviena filme rodoma akimirka. Tai bohemiškas, ir labai subtilus muzikinių kūrinių rinkinys, kuriame atsiranda vietos įvairiausiems muzikiniams žanrams.
Prie šio techninės pusės dalyvio tolygiai prisitaiko ir garso montažas, sustiprindamas rodomas scenas. Filme taip pat dominuoja ir vizualus grožis, kuris leidžia atsidurti visiškai kitame pasaulyje – teatro pasaulio užkulisiuose. Puikūs kostiumai, pritaikyti kiekvieno herojaus charakteriui pabrėžti, o kartu ir įmantriai panaudotos dekoracijos, leidžiančios pamatyti sceninį filmo grožį. Tai puiki kelionė į paslaptingą menininkams priklausantį pasaulį, kuris atveria durys ir eiliniam žiūrovui.
Juosta, kaip jau buvo minėta anksčiau, yra sudėtingai pastatytas reginys, į kurį žiūrint tenka pakrutinti smegeninę. Už tai tenka dėkoti filmo montažo kūrėjams. Montažas leidžia pajusti filmo išskirtinį pavidalą, pamatyti ne tiesmukai papasakotą istoriją bei pastebėti vidinį pagrindinio herojaus supamą pasaulį būtent iš jo matomos prizmės.
Aktorių kolektyvinis darbas
Režisierius šį kartą nepasikuklino ir sukvietė į juostą visą aktorių žvaigždyną, kuris be priekaištų atliko jiems patikėtas roles. Iš vaidybos pusės tai dar vienas geras šiais metais išleistas darbas, kuris galbūt apdovanojimų sezono įkarštyje pretenduos į vieną kitą nominaciją. Kadaise buvęs populiarus, o dabar antraplaniuose vaidmenyse pasirodantis aktorius, pirmasis Briusą Veiną pilnametražiame filme įkūnijęs Michaelis Keatonas sugrįžta su trenksmu. Taip, tai jo šlovės akimirka.
Įdomiausia, kad aktoriaus vaidinamas personažas turi daug bendro su jo karjera. Įspūdinga ir akis kerinti vaidyba, kurios metu galime pamatyti, kad M. Keatonas ne tik dar turi parako, tačiau tai ir talentingas žmogus, kuriam paskutiniais metais tiesiog nepasisekdavo su projektais. Panašią situaciją buvo galima pamatyti 2008 metais, kai Micey Rourke suvaidinto Darreno Aronofsky filme „Imtynininkas“. Belieka stebėtis ir sveikinti M. Keatoną su tokiu stipriu ir ypatingu darbu, kuris galės jam ir vėl atverti duris į didįjį kiną.
Antraplaniuose vaidmenyse galima pamatyti daugelį puikių aktorių, tačiau nė vienas iš jų neprilygsta Edwardui Nortonui, kuris paskutiniais metais irgi ne ypatingai dažnai reiškiasi kine. Šmaikštus, šiek tiek problematiškas, tačiau ir savikritiškas aktoriaus pasirodymas ekrane. Vaidybos prasme – nuostabus pasirodymas. Tiek daug emocijų, sarkazmo, gyvybės akyse pas Edwardą seniai nebuvo.
Neįprastame sau amplua pasirodo ir Zachas Galifianakisas, kuris dažniausiai įkūnija didžiausius silpnapročius. Šis filmas leido jam atskleisti ir draminius sugebėjimus. Deja, tai trumpas ir gana nereikšmingas vaidmuo, palyginus su pagrindiniu filmo duetu.
Moteriškojoje gvardijoje irgi viskas atlikta gerai. Filme matome vieną iš režisieriaus draugių, aktorę Naomi Watts, kurią seniau buvo galima pamatyti režisieriaus filme „21 gramas“. Taip pat filme pasirodo Emma Stone, Andrea Riseborough, Amy Ryan bei Lindsay Duncan. Gražių moterų būrys, kuris ne tik gerai suvaidino, bet ir leido pasimėgauti jų pasirodymu filmą žiūrintiems vyriškiams.
Verdiktas
„Žmogus paukštis“ – tai netipinio superdidvyrio pateikimas, kurio metu žiūrovui leidžiama pažinti paslaptingus teatro užkulisius, pasimėgauti puikia aktorių vaidyba, suprasti visą šou verslo purviną pusę bei įdėmiai stebėti vieno nelaimingo ir vergovėje gyvenančio žmogaus, sergančio šizofrenija, pasaulį.