Vieną vakarą bežiūrint televizorių per garso aparatūrą perbėgo... pelė! Kad to nepasirodytų per maža, kitą dieną ji tiesiog drąsiai lakstė man už nugaros. Grįžęs vyras tik pasijuokė. Nebesijuokė tik tada, kai išsiaiškinome, kad pelės nugraužė indaplovės žarnelę ir teko keisti visą variklį! Mano ir dukters Barboros džiaugsmui buvo priimtas sprendimas į namus pasiimti katę! Jau tuo metu neabejojome, kad suteiksime namus nuskriaustam, žmonių išmestam ar tiesiog niekam nereikalingam gyvūnui. Po kelių dienų akis netyčia užkliuvo už VšĮ „Vyšnių sodas“ puslapio. Suderinę susitikimo detales, gavome informaciją, kad jų kačiukai yra Tarandės klinikoje, į kurią ir susiruošėme. Vien pasiruošimas šiam įvykiui teikė daug džiaugsmo, pirkome narvelį, žaislus, maistą, draskyklę.
Katinuko pasiimti važiavome penktadienį po darbų. Nors nežinojome, ką ten rasime, bet buvome rimtai apsisprendę namo be katinuko negrįžti. Atvykusius mus priėmė šauni mergina, kuri nuvedė prie kačiukų narvelių. Tame pirmame narve ir buvo jis, mūsų šaunuolis Olofas. Tiesa, tada jis buvo pusiau laukinukas, nedrąsus ir kuklus Mikas su dviem juodukėmis sesėmis. Žinoma, mes su dukra norėjome imti katytę, tačiau po diskusijų nusprendėme, kad namuose turi būti lygybė, todėl imsime berniuką. Būtent vyras, tas, kuris sakė, kad namuose niekada nebus gyvūnų, išsirinko mūsų dryžių, tikrąjį lietuviškąjį tigrą.
Taip po visų sprendimų, paieškų bei pasirinkimų mūsų namuose atsirado visų džiaugsmas – Olofas. Jau po trijų dienų baikštuolis miegojo pleduose ant nugaros, murkė, lakstė, taškė žemes iš vazonų ir visaip kitaip rodė, kad jam tikrai gera šiuose namuose. Dabar jis yra tikras namų princas, kuris elgiasi labiau kaip šuo, laksto paskui visus šeimos narius, guli ant rankšluosčio, kol kažkas prausiasi duše, guli kriauklėje, kol aš dažausi prieš veidrodį. Rytais, tik išgirdęs, kad kažkuris iš mūsų pabudo, atlekia prie vonios durų ir mėgaujasi glostymais, minkymais bei ilgais „pokalbiais“, kurie yra kasrytinis mūsų ritualas. Kaip ir priklauso namų šeimininkui, Olofas priima bei palydi svečius, kartais plaunasi letenas žuvyčių akvariumuose, mėgsta graužti namuose auginamo mažo ananaso lapus, iš kiekvieno ne vietoje palikto daikto pasigamina žaislą ir žiūri televizorių.
Be galų visų mylimas ir lepinamas katinėlis, kaip sako mūsų kaimynas, „laimėjo savo aukso puodą“. Tačiau galėčiau ginčytis – aukso puodą mes laimėjome per pusę. Jis gavo mylinčius šeimininkus ir šiltus namus, mes – didžiulę meilę ir džiaugsmą. Juk ar gali kas labiau pakelti nuotaiką, nei grįžtant visiems namo jau iš tolo pamatyti, kaip tavo katinas įsijungęs televizorių žiūri „Panoramą“?
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.