Skaitytojas Romualdas aprašė situaciją, į kurią šeima pateko jam norint pasveikinti anūkę su gimtadieniu.
„Šį kartą, gerbiami pilietiški skaitytojai, paseksiu lietuvišką stebuklinę pasaką apie tai, kaip gimtadienio atvirukas tapo... siunta. Ši pasaka būtų be galo arba su nelaiminga pabaiga, jei „siuntos“ gavėjas būtų jos nedeklaravęs ir nesumokėjęs paštui labai brangių trijų eurų.
O pradžia buvo visai nepasakiška. Ir joje dalyvavau aš, šito paprasto gimtadienio atviruko siuntėjas. Spalio devintą buvo mano anūkės Viktorijos gimtadienis. Anūkė gyvena Lietuvoje, o aš – Jungtinėje Karalystėje, pačiame Anglijos viduryje. Mano kukli dovanėlė greituoju būdu jau buvo nukeliavusi į paskirties vietą, bet dar magaryčioms sugalvojau nusiųsti gražų atviruką su mažyčiais balionėliais viduje. Nieko neįprasto ir keisto, tai buvo didelis, bet paprastas raudonas vokas. Lengvas ir pakankamai plonas. Tiesiog laiškas.
Anglai paprašė, kad užpildyčiau muitinės deklaraciją. Nedideliame priklijuojamame lape parašiau, kad voko viduje yra „greeting card“ – sveikinimo atvirukas. Parašiau nelabai gražiomis, bet pakankamai įskaitomomis raidėmis. Jas lengvai turėjo įžiūrėti ir Lietuvos pašto bei muitinės darbuotojai.
Išsiunčiau, sumokėjau keletą svarų, ir ramiai laukiau kol mano siurprizas pasieks adresatą. Laišką išsiunčiau rugsėjo pabaigoje, todėl įvertinęs visus po „Brexit“ kilusius vėlavimus ir visokias galimas kliūtis tikėjausi, kad iki anūkės gimtadienio tikrai įkris į sūnaus pašto dėžutę. Iki „Brexit“ laiškai suvaikščiodavo per tris – keturias dienas.
Bet čia ir prasidės įdomioji mano pasakos dalis. Sekimo sistemoje matau, kad laiškas spalio pradžioje sėkmingai pasiekė Lietuvos žemę. Nusileido iš dangaus su kažkuriuo lėktuvu be jokių kliūčių, bet... ėmė ir užstrigo Vilniaus muitinėje. Ilgam užstrigo. Kol vieną dieną sūnus gavo laišką iš Lietuvos pašto. Nieko nesupratęs vaikas manęs klausia, ką aš čia sumąsčiau, kokį siuntinį jam siunčiu. Aš kraipau galvą: jokio siuntinio nesiunčiau. O Lietuvos paštas išdidžiai laiške pranešė, kad „siunta jau atkeliavo į Lietuvą“ ir tą siuntą reikia deklaruoti Pašto sistemoje. Ir ne tik deklaruoti, bet ir sumokėti varganus tris euriukus.
Nes kažkas nusprendė, kad aš, siųsdamas tą atviruką, neužpildžiau jokios deklaracijos ir už nieką nesumokėjau. Bet kaip čia išeina, kad aš iš Anglijos išsiunčiau atviruką, o Lietuvoje šis raudonas vokas pavirto siunta? Gal kokie darbuotojai pluša su nekokybiškais kiniškais akiniais? Gal jie ten ko nors užvartojo? Kilo įvairios mintys.
Gal aš ne taip suprantu šiuolaikinę raštvedybą ir terminus? Internetiniame puslapyje www. zodynas.lt žodis „siunta“ apibūdinamas kaip siunčiamas daiktas, daiktai, arba jų partija. Tai gali būti produkcijos, įrenginių, baldų siunta ir panašiai. Populiariame elektroniniame enciklopedijos puslapyje www.wikipedia.org apie laiškus rašoma taip: „Laiškas – raštiškas kreipimasis į konkretų adresatą – asmenį arba asmenų grupę. Laiškas dažnai perteikia ne tik faktinę informaciją, bet ir siuntėjo (adresanto) jausmus bei mintis. Laiškai rašomi nuo rašto atsiradimo pradžios (III tūkstantmečio prieš mūsų erą. Laiškų forma ištobulėjo antikos, viduramžių, renesanso ir švietimo laikais.“
Pasirodo, aš vis dar gyvenu šiuolaikiniame pasaulyje ir vis dar puikiai suprantu ką vienas ar kitas rečiau vartojamas žodis reiškia.
Na, gerai, pagalvojau aš, bandykim deklaruoti tą atviruką. Pažiūrėkim, kas vyksta pašto sistemoje, kaip viskas veikia. Atidariau Lietuvos pašto laiške nurodytą internetinį deklaravimo puslapį ir vėl kraipiau galvą. Įvedus laiško (pervadinto siunta) numerį sistema pateikė įvairių deklaravimo versijų. Visos jos skirtos tik siuntiniams, apie laiškus nėra net mažiausios užuominos. Galima pasirinkti, pavyzdžiui, meno dirbinių skiltį, ten įvairūs paveikslai, skulptūros ir panašiai. Galima pasirinkti dovanų skiltį. Ten taip pat įvairūs dideli daiktai. O ką rašyti apie laišką? Aš neradau nė vieno tinkamo pasirinkimo.
Bet sūnus pasikrapštė giliau ir surado kažką panašaus į galvos papuošalus. Siuntos vertė – vienas euras, tiek mažiausiai buvo galima įrašyti deklaracijoje. Nori nenori, turi meluoti viską, nuo pradžių iki galo. Kitaip sistema nepriims deklaracijos ir mano laiškas grįš atgal pas mane.
Keista pasaka: mano laiškas, pavirtęs siuntiniu, už tuos pačius mano Anglijoje sumokėtus pinigus nukeliauja į Lietuvą, apsuka ratą ir vėl sėkmingai grįžta man. Kiek prie to raudono voko dirbo žmonių kol jis nuskrido į vieną pusę, kiek dirbtų, kol grįžtų atgal? Ir kokia iš to nauda bei tikslas? Vien dėl to, kad kažkas užsinorėjo trijų eurų.
Nepagailėjo sūnus tų trijų euriukų ir, užpildęs neegzistuojančios siuntos netikrą deklaraciją, po kelių dienų pagaliau sulaukė mano raudonojo voko. Po kiek daugiau nei mėnesį trukusios kelionės iš Anglijos į Lietuvą atvirukas, pavėlavęs beveik mėnesiu, atsidūrė ten, kur ir buvo siųstas“, – rašė Romualdas.
Lietuvos pašto atstovė Monika Pivoraitė paaiškino, kad iš esmės situacija nutiko dėl neteisingai užpildytos išsiuntimo deklaracijos – dar pačioje Anglijoje.
„Paprastai atvirukų, kaip ir bet kurios kitos rašytinės korespondencijos, deklaruoti nereikia. Tačiau šiuo atveju atvirukas atkeliavo su užpildyta deklaracijos forma, kuri pildoma, kai siunčiamas daiktas. Pagal liepos 1 d. įsigaliojusią naują tvarką visos iš trečiųjų šalių atvykusios siuntos, kuriose siunčiami daiktai, turi būti deklaruotos ir apmokestintos. Lietuvos paštas, kaip tarpininkas tarp gavėjo ir LR muitinės, yra įpareigotas užtikrinti tinkamą atvykstančių siuntų deklaravimą bei apmokestinimą.
Nors nuo pasikeitusios siuntimo iš trečiųjų šalių tvarkos įsigaliojimo praėjo jau daugiau nei 4 mėnesiai, ji vis dar kelia klausimų tiek siuntėjams, tiek gavėjams, todėl prieš siunčiant labai rekomenduojame susipažinti su pasikeitusia tvarka. Plačiau su ja susipažinti galima specialiame Lietuvos pašto puslapyje. Taip pat visuomet esame pasiruošę padėti ir atsakyti į klientams rūpimus klausimus – su konsultantais galima susisiekti telefonu 1842, el. paštu arba feisbuku“, – patarė M. Pivoraitė.