Man neteko patirti to siaubo, kai gaudamas algą 70 proc. pajamų turi skirti įsiskolinimams grąžinti. Tačiau turiu daug pažįstamų, kurie apsigavo, imdami greituosius kreditus, tikėdamiesi juos grąžinti taip pat greitai, tačiau įklimpo į paskolų liūną.
Viena iš tų, kuri skaudžiai apsigavo – iš mažo provincijos miestelio į sostinę persikrausčiusi draugė. Tikėdamasi, kad greitai įsidarbins ir gaus nemažas pajamas, ką tik baigusi mokyklą ji persikraustė gyventi į Vilnių. Susirado kasininkės darbą prekybos centre. Pasiskolino pinigų iš greitųjų kreditų, tikėdamasi, jog greitai atiduos. Deja. Po pirmosios algos (kuomet valiuta dar buvo litas) jai teko susimokėti už nuomą Vilniuje, susimokėti komunalinius mokesčius ir pinigų vos užteko pragyvenimui. Tuomet ji sumąstė pasiimti dar vieną kreditą – kitam grąžinti. Nuo to vargai ir prasidėjo.
Visi žinome, kad darbas prekybos centre – sunkus bei varginantis, o atlygis už tai – mažas. Mano draugė vos galą su galu sudurdama stengėsi kaip įmanoma greičiau padengti vis labiau augančią palūkanų sumą kreditų įmonėms, tačiau to padaryti atrodė praktiškai neįmanoma. Tuo metu ji tebuvo naivi, ką tik mokyklą pabaigusi mergina, kuri tikėjosi naujo, šviesaus gyvenimo, o atsikrausčiusi į Vilnių teko vargti kaip niekuomet anksčiau.
Nesugebėjusi padengti skolų, pakeitusi dešimtis darbų, susidūrusi su įkyriais anstoliais ir patyrusi tikrą siaubą, po ketverių metų ji pagaliau grąžino visas skolas. Suma, patikėkite, buvo nemaža. Dabar viskas po truputį taisosi, ji pasirašė elektroniniais duomenimis, kad kredito įmonės negalėtų suteikti jai kredito. Vis dėlto, jei ji persigalvotų, o kredito įmonės, neperskaičiusios šių duomenų, jai kreditą suteiktų – atsakomybė kristų ant kredito įstaigos.
Ji, patyrusi kreditų siaubą, ketveriems metams įstrigusi rutinoje bei sunkiai dirbdama, vos galą su galu sudurdama, sugebėjo padengti visas skolas ir pradėti ramų gyvenimą be finansinių įsiskolinimų. Tačiau kiek kitų žmonių tenka patirti tą pačią dalią? Matydamas savo draugę besišypsančią ir žinodamas, kokias kančias ji patyrė per savo neapdairumą, raginu visus žmones, jei tik įmanoma, nustoti pasitikėti reklama, melu ir tais kreditoriais, kurie siūlo „ištiesti pagalbos ranką“ – jie jums ne draugai.
Kita smulkiųjų kreditų pusė
Smulkieji vartojimo kreditai Lietuvoje – aktuali ir prieštaringa tema, apipinta mitais. Maždaug pusė lietuvių gyvena nuo algos iki algos ir net nedidelės netikėtos išlaidos – liga, artimojo mirtis, buitinės technikos gedimas, sustojęs automobilis – išmuša juos iš vėžių. Ir nors didžioji dauguma – net 70 proc. – gyventojų tokiu atveju sprendimų ieško artimoje aplinkoje – kreipiasi į šeimos narius ar draugus, pagalbos sulaukia ne visi. O kiti, galbūt, neturi ir į ką kreiptis arba prisipažinimas apie bėdas pakenktų jų reputacijai.
Kad ir kiek diskutuotume, skolinimasis šiuolaikinėje visuomenėje yra įprastas ir priimtinas reiškinys. Imame būsto paskolą, važinėjame lizinguojamais automobiliais, išsimokėtinai perkame buitinę techniką ir pan. Skolinasi ir šalys savo gyventojų poreikiams finansuoti, planuodamos ateityje gauti pajamų, iš kurių tas skolas galės padengti.
Kita vertus, pasitaiko šalių, o šalyse piliečių, kuriems nesiseka laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Tenka apgailestauti, kad nepasverti finansiniai įsipareigojimai nėra vien smulkiųjų vartojimo kreditų bendrovių bėda, kaip bandoma įteigti. Lietuvos banko duomenimis, įmokas už būsto paskolą vėluoja mokėti 7 proc., o už bankų vartojimo kreditus – 15 proc. klientų. Bet būsto paskolų uždrausti nesiūloma.
Iš visų 100 tūkst. klientų, kuriuos Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijai (LSVKA) priklausančios įmonės turėjo šių metų II-ojo ketvirčio pabaigoje, didžioji dauguma kreditus grąžino be rūpesčių. Su sunkumais grąžinti smulkiuosius kreditus susiduria maždaug 7-8 proc. klientų. Tačiau čia situacija dažnai nėra tokia sudėtinga.
Vidutinė kredito suma 30 dienų kiek didesnė nei 100 eurų, o mėnesiui toks kreditas kainuoja 9 eurus. Taigi, mitas, kad „greitieji kreditai“ reiškia milžiniškas palūkanas. Akivaizdu, kad tai nėra tos sumos, kurios žlugdytų gyvenimus ir „užnertų finansinę kilpą“. Dėl jų negali būti atimamas būstas ir juolab nekeliama bankroto byla.
Anoniminiai skaudžių viešų istorijų autoriai po savo ašaringomis eilutėmis dažniausiai slepia neatsakingą elgesį, nutyli savo finansinės istorijos klastojimą, neprasitaria apie anaiptol ne smulkias paskolas iš bankų ir lizingo bendrovių, ar būsto kreditus. Jie nepasakoja, kokiuose namuose gyvena, iš ko konkrečiai skolinasi ir kokiems tikslams. Regis, apie tai net nežino jų artimieji. Visa tai – mėginimas atsakomybę perkelti visam dideliam ir neapibrėžtam šalies finansų sektoriui, kuris, tarnaudamas visuomenei, mistiniu būdu paverčiamas tos visuomenės priešu.
Smulkiųjų kreditų teikėjai suinteresuoti, kad nemokių klientų būtų kuo mažiau, nes kiekvienas toks klientas kainuoja kelių ar net keliolikos klientų atneštas pajamas. Dėl to klientų kreditingumas vertinamas visada – tikrinami jų įsipareigojimai, pajamos ir asmeninė informacija keliolikoje duomenų bazių ir registrų. Nepaisant to pasitaiko sukčiavimo atvejų.
Tyrimai rodo, jog ne kredito kaina ir net ne asmens pajamų dydis lemia, ar kreditas bus grąžintas laiku. Tai lemia vartotojo atsakomybės pojūtis ir pasekmių neišvengiamumas.
Sutinkame, kad vartotojus reikia apsaugoti nuo priklausomybių ir neatsakingų sprendimų, priimtų neblaivia galva. Turėtume palikti šansą ir tiems, kuriems įsipareigojimų laikytis nepavyko.
Todėl Seime įregistruotos Vartojimo kredito įstatymo pataisos, kuriomis, be kita ko, siūloma uždrausti kreditus teikti naktimis, apriboti grąžinamą sumą, kad ji negalėtų daugiau nei dvigubai viršyti paskolintos sumos įskaitant visas palūkanas, baudas ar delspinigius, sukurti asmenų, nenorinčių gauti vartojimo kreditą, registrą, nustatyti dviejų dienų atvėsimo laikotarpį, per kurį kreditas gali būti grąžinamas be jokių papildomų mokesčių, gali bent iš dalies išspręsti esmines kreditavimo rinkos problemas neatimant galimybės iš gyventojų pasiskolinti.
Savo ruožtu Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacija (LSVKA), siekdama, kad asmenys turintys klausimų ar rūpesčių susijusių su smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriumi gautų kvalifikuotą pagalbą, su LSVKA nariais (13 įmonių) įgyvendina, vartotojams skirtą, nemokamą, savireguliacijos programą „Skaidrus kreditas“, prie kurios savanoriškai jungiasi įmonės, dirbančios pagal aukštus atsakingumo, etiškumo ir profesionalumo standartus. Programą „Skaidrus kreditas“ sudaro:
Vartotojų švietimui skirtas portalas apiekredita.lt – jame talpinama visa vartotojui aktuali informacija apie smulkiųjų vartojimo kreditų sektorių, dažniausiai užduodamus klausimus, nagrinėjamos vartotojams kylančios problemos, siūlomi sprendimo būdai ir pan.
Registras nenorintiems gauti kredito – vartotojams sudaroma galimybė užsiblokuoti nuo smulkiųjų vartojimo kreditų gavimo. Tai aktualu daliai vartotojų, kurie turi tam tikrų priklausomybių (pirkti, išlaidauti, lošti, svaigintis ar pan.) ir norintiems apsaugoti save nuo neplanuoto, nereikalingo, spontaniško kreditų ėmimo. Išsamiau – www.neteikitmankredito.lt.
Kredito arbitražas – nepriklausoma kvalifikuotų teisininkų komisija, operatyviai nagrinėjanti vartotojų skundus. Į ją gali kreiptis vartotojai dėl ginčo su smulkiųjų vartojimo kreditų davėju. Detalesnė informacija – www.kreditoarbitrazas.lt.
LSVKA tarpininkavimas ir teisinės konsultacijos – vartotojams, dėl susidariusios sunkios finansinės padėties nebegalintiems įvykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, tarpininkaujant LSVKA, sudaroma galimybė nebeįsiskolinti dar labiau. Vartotojams teikiama nemokama teisinė pagalba ir konsultacijos dėl smulkiųjų vartojimo kreditų sektoriaus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!