Vilniaus nepasiilgau taip, kaip nepasiilgau ir mokyklos ar universiteto. Nejaučiu kažkokių didelių jausmų ir gimtajam Kaunui, o Ignalinos rajonas man tapo mylimu rajonu, iš kurio nelabai norėčiau kraustytis kur kitur.
Pradžių pradžia
Viskas prasidėjo nuo universiteto baigimo. Jau bebaigdamas jį gyvenau tėvų sodyboje Švenčionių rajone (išsikėlėm iš laikino būsto Vilniuje, nes grįžo savininkė). Kasdien pirmyn atgal – 150 km, iš kurių 3 km – mišku. Vienus tai „užknistų“ pirmą savaitę, kiti manė, kad tai visiškas laiko švaistymas, o man buvo tiesiog kasdienybė. Abu su Ieva (čia tokia moteris, kuri turi statusą „mano žmona“) tuo metu dar dirbom Vilniuje, abu mokėmės (tik ji neakivaizdžiai, jei taip būtų galima vadinti tą studijų formą…) Išlaidos kurui buvo panašios kaip ekonominio būsto nuoma tipiniam daugiabutyje, tad realiai finansine prasme nieko nepraradom, gal tik savo mylimą „Citroen’ą“ pavaikėm kaip reikiant.
Baigiau mokslus – baigėsi ir darbas universitete (labiausiai gaila nerealaus kolektyvo). Ieva irgi baigė darbą Vilniuje, liko mano individuali veikla „on-line“, kurią iki šiol vykdau. Tam reikalingas internetas, o miškų apsuptyje su juo – didelės problemos. Siekiant neprarasti darbo, buvo keliamos kelios versijos:
1) Būsto nuoma Vilniuje – įprastas miestas, kuriame darbą rasti lengva;
2) Būsto nuoma Kaune – pigesnė nuoma, nors galimybės panašios;
3) Buto pirkimas vienoje iš pigių gyvenviečių (N. Akmenė, Venta, Didžiasalis ir pan.)
Nusprendėm ieškoti buto pirkimui. Kaip tik buvom pardavę ilgų kelionių nuvargintą automobilį, tad buvo vienas kelias – skelbimai internete. Pasirinkimas – itin mažas, daugiausiai 1 arba 4 kambarių butai už 4000-10 000 Lt, tačiau sudomino 2 kambarių butas Didžiasalyje. Skambinam, agentas nuvežė mus, aprodė… Neturėjom didelio pasirinkimo – butas toli gražu ne toks, kokio tikėjomės, bet mus įkalbėjo ir mes jį nusipirkom. Be abejonės, jei būtume atvažiavę patys, ieškoję per vietinius žmones, būtume gavę tokios pat būklės butą ir pigiau, bent jau susidarė toks įspūdis, nes tuščių butų iš tiesų čia ne vienas ir ne du. Pirkom butą be skolų ir kitų problemų (skolos liko seniems savininkams) – sumokėjom ~5500 Lt + antstoliui (buto pirkimas buvo iš skolininko, todėl ne per notarą) apie 300 Lt. Grubiai su visom registracijom ir kitais popierizmais butas atsiėjo ~6000 Lt. Nei daug, nei mažai. Vietiniai sako daug, mums atrodo normaliai, vilniečiai sako „afigenai“ pigiai. Kiekvienam savas suvokimas.
Gandai ir realybė
Didžiasalis puikiai žinomas dėl plytų gamyklos, kuri buvo uždaryta dar 1994 m. Tuo metu iš kaimo masiškai išvyko žmonės ieškoti laimės kitur, o į kaimą ne savo noru „atvyko“ ne itin gera publika, dėl ko ir prilipo „zombių miesto“ etiketė. Laikas šią etiketę nuplėšti, nes „zombių“ čia, ko gero, mažiau nei tipiniam Vilniaus miegamajam rajone. Taip, turim ir girtaujančių, ir nevalyvų kaimynų (kaimynais čia galima vadinti viso kaimo gyventojus…), bet aplink gyvena ir niekuo nuo kitų miestų ir gyvenviečių neišskiriantys pensininkai, ir šeimos su ar be vaikų. Svarbiausia, dauguma vienas kitą pažįsta, o tai didina saugumo jausmą ir tvarką – šiukšlių mūsų kaime mažiau nei prestižinėse sostinės vietose, ačiū už tai kiemsargiams ir tiems, kurie „atidirba“ pašalpas. Ko gero ir seniūnija, kuri atsakinga už viso to kontroliavimą, čia nemažai prisidėjo.
Tvarka žiemą ir vasarą, tyla, ramybė – tai puiku ir džiugina, vien dėl to netraukia joks miestas. Bedarbystė ir skurdas – tai neišvengiama, nors mastai galėtų būti ir mažesni. Deja, nei žadėtos gamyklos čia niekas nebelaukia, nei perspektyva paišoma graži, nors viskas gali ir apsiversti aukštyn kojom, niekada negali žinoti. Žmonių skaičius toliau mažėja. Oficialiai kaime yra ~1500 gyventojų.
Patys žmonės įvairūs, dauguma linkę bendrauti (tuo kartais gali ir įkyrėti), agresyviai nusiteikusių per dvejus metus neteko sutikti, nors dažnai vaikštau ir vakarais. Vaikų netrūksta, pensininkų – tuo labiau. Įdomu, kad nemažai pastarųjų yra puikūs kompiuterių naudotojai – ką reiškia, kai be „Skype“ (o kai kurie ir be „Google+“) išgyventi nebegali, nes daug giminaičių užsienyje. Kitas įdomus faktas – didelė dalis studijuoja ne Lietuvoje. Iš tiesų logiška, koks skirtumas, pradėti naują gyvenimą Vilniuje ar Jungtinės Karalystės/ Vokietijos miestuose? Tuo labiau, nemažai sunkiai kalba lietuviškai, ypač vyresnio amžiaus (vyrauja rusų kalba, nors gyventojų tautybė labai įvairi).
Ką sako kiti?
Nusprendus kraustytis į Didžiasalį reikia užsitraukti skafandrą, nes tai, ką sako kiti, gali atbaidyti. Be minėtos teorijos, kad po metų grįšiu keturiom į Vilnių, buvo bandoma argumentuoti ir prestižu, ir būsimo vaiko (tuo metu dar buvau tik „vedęs ir neturi vaikų“) gyvenimo gadinimu, ir degradacija dėl aplinkinių. Prisiklausiau visokio smegenų skalbimo, bet į jį nereagavau, nes tai tų žmonių nuomonė. Tiesa, dauguma jų dabar toliau sėkmingai skundžiasi, kaip sunku pragyventi Vilniuje, kokios kosminės butų nuomos kainos, kaip sunku rasti darbą (pasakos), kaip viskas pabrango ir taip toliau, ir panašiai… Man nesunku išgyventi (net ir turint gerokai mažesnes pajamas nei besiskundžiantys vilniečiai) pamėgtam Džambule, kaip vietiniai vadina, ar Zombyne, kaip sako čia negyvenantys.
Ką sako kiti, yra jų nuomonė, o ką darom mes, yra mūsų pasirinkimas. Tereikia iš tos kitų nuomonės atsirinkti naudingą informaciją, kuri gali padėti nuspręsti galutinai. Jei nuomonė be jokių argumentų – tai turi per vieną ausį įeiti, o per kitą išeiti, jei yra argumentai, juos vertėtų paanalizuoti, tačiau visko priimti labai giliai niekada nerekomenduoju, nes labai jau galvą skaudės…
Iki šiol atsiranda vienas kitas, klausiantis, kaip aš galiu gyvent tokioj vietoj. Atsakymas paprastas: o kaip tu gali gyvent Vilniuj? Ar kas nors gali atsakyt į šį klausimą be ilgesnio pagalvojimo? Ne. Dažniausias atsakymas – taigi Vilnius… Ir ką tas Vilnius turi geresnio? Darbo? Aš dirbu namuose. Pramogų? Sėdai į automobilį ir pramogos pasiekiamos (...). Mokykla – yra, darželis – yra, poliklinika – net dvi, parduotuvė – yra net dvi, nors ir nedidukės + kioskai, atvažiuojantys ir pan. Renginių taip pat netrūksta, kas seka mano „Facebook“, pastarosiomis dienomis galėjo pastebėti.
Saugumas
Daug kam labai aktualus klausimas – saugumas. Iš tiesų, man irgi. Didžiasalis, kad ir kokią etiketę beturėtų, yra gana saugus kaimas, 2013 metais pelnė saugiausios seniūnijos titulą Ignalinos rajone. Tiesa, iš trijų dalyvių. Saugumo suteikia tai, kad tai yra pasienio ruožas, todėl čia nuolat patruliuoja VSAT pareigūnai (kitaip vadinami pasieniečiais). Tai tikrai padeda palaikyti saugumą, nors kai grįžti vėlai vakare, ypač per lietų ar šaltą žiemą, tikrai nėra labai malonu aiškinti ir rodyti, kas bagažinėje. Vienas dažniausių nusikaltimų – neteisėtas sienos perėjimas, tad tai tikrai viena saugesnių vietų Lietuvoje.
Komunikacija
Gyvename daugiabutyje, kur yra visos reikiamos komunikacijos. Iki pat namų asfaltuotas kelias, kuris žiemą valomas (įskaitant ir kiemą! Leidžiu pavydėt), elektra, šaltas vanduo, centralizuotas šildymas ir žiemos sezono metu tiekiamas karštas vanduo, dujos. Dėl karšto vandens iš pradžių buvo kiek keista, nes vasaros sezono metu naudotis tenka vandens šildytuvu (boileriu), tačiau taip gal net ir pigiau (bent už gyvatuką mokėt tuo metu nereik). Šildymas pradžioje atrodė labai pigus, bet palaipsniui brangsta ir biokuras, tad kuo toliau, tuo labiau manęs kainos nebedžiugina ir vis labiau ir labiau noriu krautis lagaminus iš buto į namą.
Namas
Namas – ateities planas. Tačiau jis bus ne kur kitur, o čia pat – Didžiasalyje. Šioks toks jau yra, tačiau gyvenimui jis visiškai nėra tinkamas, išnaudojamas tik tvartas. Ar namas yra realu? Taip, negyvenamas, tačiau vietinių akimis dar suremontuojamas (normalus remontas atsieitų brangiau nei naujo statymas), 90 kv.m. namas su beveik 50 arų žemės sklypu ir ganėtinai geros būklės tvartu (per 180 kv. m.) atsiėjo vos 2000 eurų. Ar tai pigu? Vietiniai sako, kad ne. Mūsų akimis – labai pigu ir daugumai tikrai įperkama. Žinoma, naujo namo statyba ne pigesnė nei bet kur kitur (…).
Daržas
Turėti savo daržą – labai gerai. Tokia galimybė Didžiasalyje yra. Yra nenaudojamas žemės plotas, kuriame kelios dešimtys šiltnamių ir daržų. Maždaug 1,5 ha plote karaliauja daugiabučių gyventojai, kurie čia užsiaugina beveik viską, ko jiems reikia: agurkų, pomidorų, bulvių, cukinijų, burokų, salotų, svogūnų… Mūsų daržas irgi toj krūvoj, šių metų pavasarį įsigytas su nedideliu šiltnamiu – užima apie 2 arus. To gali pakakti, tačiau mes, matyt, gobšūs, ir norim dar, dar ir dar – visa tai bus prie namo, o dabar apsieinam su tuo, ką turim.
Ar daržas atima daug laiko? Per visą sezoną tam buvo skirta ne daugiau kaip 72 valandos. Darbo dienomis tai būtų beveik dvi savaitės. Ką iš to gavom? Per 20 kg svogūnų, apie 10-15 kg cukinijų, bent 10 kg agurkų, šiek tiek vyšninių pomidorų, bent kilogramą nedidelių paprikų, daug svogūnų laiškų, ~25-40 kg gigantiškų burokėlių, kelis kilogramus morkų, gausybę salotų, petražolių, krapų, porą patisonų, truputėlį žirnių, špinatų, daug pipirmėčių, keletą Briuselio kopūstų, keletą saujų medetkų žiedų, ramunėlių… O kiek braškių uogienės pavyko išsivirti, kiek dar išvežiota ir šiaip suvalgyta, taip pat juodųjų, raudonųjų serbentų. Mažai? Abejoju. Į pinigus versti net baisu. Dar laukia ir česnakai, moliūgai, gal spės nudžiugint ir kukurūzai. Padarėm šiek tiek klaidų, bet mokomės – tikimės, kitais metais bus geriau.
Kas Didžiasalyje blogai?
Savaime suprantama, ne viskas rožėm klota, tad ir mano išgirtas Didžiasalis nėra idealus. Trūksta čia patogios parduotuvės, tačiau mūsų dažnas važinėjimas į Vilnių ar kitus Lietuvos miestus leidžia apsipirkti didelėse, mums įprastose parduotuvėse (...). Iš kitos pusės, didesnės parduotuvės nebuvimas padeda sutaupyti, nes apsieinama be dažno apsilankymo jose, o ir pritrūkus batono ar grietinės neprisiperki bet ko, nes „nieko gero“ čia nėra.
Šiek tiek trūksta bankomato. Jį iš dalies keičia „Perlo“ terminalas, bet tik iš dalies. Apsieiti galima iš anksto pasirūpinus, bet nepatogu. Vis dėlto, dabar bankai iš visų jėgų stengiasi, kad bankomatais žmonės nesinaudotų, tad tuoj daug kur jų nebereikės. Korteles parduotuvės priima, už butą mokesčius moku internetu, tad grynųjų prireikia tik labai retai.
Atstumas – iki bet kur. Viskas nuo Didžiasalio nutolę. Atstumai nuo namų:
1) „Maxima XX“ – 38,1 km, Ignalinoje. Dažniausiai pasiekiama per pusvalandį;
2) „Prisma“ (ko gero mėgiamiausia parduotuvė) – 137 km, Vilniuje. Pasiekt galima per 1,5 val.
3) Pajūris – ~340 km, Jūrmala. Taip Lietuvos pajūris praranda visus šansus mane pritraukti – Latvijos man ne tik labiau patinka, bet dabar ir dar arčiau;
4) Baltarusija – 1,5 km – tik gaila, nėr ten man ką veikt.
Iš tiesų, turint automobilį tas atstumas nėra toks baisus, o įpratus – visai nieko. Juokinga tai, kad „Maxima“ Ignalinoje dažnai pasiekiama greičiau nei Vilniuje nuo Karoliniškių nuvykstam iki Akropolio.
Nepatinka, kad Didžiasalį aplenkia Ignalinos rajone taip puikiai išvystyta renovacija. To priežastis – per daug tuščių butų ar nemokių gyventojų ir negalima gauti finansavimo. Dėl tos priežasties šiuo metu yra renovuota mokykla, darželis, seniūnija kartu su ambulatorija (poliklinika) ir vos vienas daugiabutis. O ir patys gyventojai kiek vangiai apie galimybes galvoja, dauguma pensininkų vadovaujasi logika – man jau nieko nereikia. Dar viena priežastis kuo greičiau keltis į namą.
Per du metus, kuriuos gyvenu Didžiasalyje, išmokau gyventi dar mažiau skubėdamas. Čia kitas gyvenimo tempas, visai kitoks požiūris į daugumą dalykų. Ne viskas atrodo priimtina, ne visų žmonių mąstysena ar tikslai, siekiai man patinka, tačiau nėra jokios prasmės taikytis į juos – gyveni savo gyvenimą ir tuo gali džiaugtis.
Ar man čia gerai?
Taip, man čia labai gerai ir ko gero nė minutėlę nebuvau susimąstęs, kad suklydau padaręs tokį žingsnį – persikėlęs gyventi į Rytų Lietuvos pakraštį, vieną ryčiausių taškų šalyje – Didžiasalį.
Ar persikelti čia gyventi verta kitiems? Nežinau – viskas priklauso nuo jų poreikių ir galimybių. Darbas internetu čia įmanomas, pensininkams čia puiku vien dėl ramybės (o visa kas svarbiausia yra), ieškantiems darbo čia, deja, nebus ką veikti. Taigi, kiekvienas turi rinktis savo kelią, o jei Didžiasalis yra viena iš versijų – kviečiu į individualią ekskursiją tarp dviejų ežerų, Agarinio ir Dumblio, tarp kurių, galima sakyti, ir verda visas mūsų gyvenimas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Paprieštarauti? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Gyvenu“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: