JUOČKIS
Su šeima persikraustėme į naują vietą. Kartą krūmuose išgirdau bjauriu, gergždžiančiu balsu kažką kniaukiant. Pašaukiau ir išlindo gal 4 mėnesių katytė. Neturėjome katino, tad pasikviečiau ją į namus, taip ji ir pasiliko. Katytė turėjo kelias vadas, o po paskutinės dingo. Liko neišdalinti du katinukai, iš jų vienas buvo visiškai juodas, tik ant galvos gal 4 ar 5 šviesūs plaukeliai. Juokėmės, kad raganos katinas, ir pavadinome Juočkiu.
Vaikinas pasirodė be galo meilus ir murklus, mėgsta miegoti kartu, žaisti ir glaustytis. O glostant uodega išsipučia kaip geras kankorėžis, tad juokais jį vadiname kankorėžiniu kickiu. Pas mus jis gyvena jau 8 – erius metus. Prieš porą metų susirgo inkstų nepakankamumu, dabar nuolat gyvena gerdamas vaistus, kartais tenka atlikti tyrimus ir sulašinti lašelinę. Tačiau prie to pripratome, stengiamės ir toliau. O jis atsidėkoja švelnumu ir murkimu. Nepaisant ligos ir amžiaus, vis dar judrus ir linksmas šeimos numylėtinis.
MURKSĖ
Kartą vėlų žiemos vakarą su šeima grįžome namo. Gatvėje prie mūsų prislinko nedidelė apie 4 mėnesių katytė. Atrodė nelaiminga, tačiau mus prisileido, o paliesta ėmė murkti. Namie jau turėjome du katinus, bet negi tokią paliksi naktį žiemą lauke. Taip ji atsidūrė mūsų namuose. Buvo peršalusi, tad teko gydyti.
Mūsų katinai pavydėjo, o šuo pasirodė per didelis draugystei, nors šiaip jis buvo draugiškas ir rūpestingas su mažais, rūpindavosi kitais augintiniais. Tad iš pradžių teko pratinti vienus prie kitų, tačiau viskas baigėsi laimingai. Dabar jau 7 – erius metus esame kartu. Mūsų panelė pakankamai savarankiška ir pavydi. Jei nenori bendrauti, kitus greitai pastato į vietą.
Nepakenčia būti imama ant rankų, tačiau reikalauja švelnumo ir glostymo. Būtent reikalauja, ne prašo, nes jei nori, bet negauna, ima stumdytis ne blogiau už stambų šunį, o jei vis tiek nesureaguoji, pradeda kramtyti rankas. Nesužeidžia, bet moka paaiškinti, ko nori.
RAZINA
Mano dukra prieš porą metų pradėjo savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, ten ji sutiko katytę, kurią iš karto pamilo. Reikėjo laiko, kol ją prisipratino, tačiau Razina jos jau laukdavo ateinančios. Kadangi neseniai buvome praradę vieną iš broliukų katukų, dukra atsargiai ėmė mane pratinti prie minties, kad namie reikia dar vieno džiaugsmo. Na, reikia, tai reikia.
Taip pas mus atsirado Razina. Iki tol ją jau buvo paėmę ir grąžinę žmonės, kurie paaiškino, kad ji per rami, visai neaktyvi ir nežaisminga. Kitų norinčių ją priglausti neatsirado. Juokavome, kad tai tokia katė, kurią kur padėsi, ten ir rasi. Tačiau tai pasitvirtino tik pakankamai trumpam laikui.
Katytė greitai išdrąsėjo, į dukros kambarį neįleisdavo nė vieno augintinio, o atėjusį pasitikdavo karingai. Vėliau pavyko susitarti ir dabar dukros kambaryje su tam tikromis išlygomis gali lankytis ir kiti mūsų augintiniai. Kartą paryčiais prabudome nuo garso, lyg lubomis drambliai bėgiotų. Pasirodė, kad Razina tiesiog užsimanė pažaisti. Tai buvo jos pirmoji staigmena. Vėliau supratome, kad ji ne tik itin garsiai dūksta, tačiau yra labai stipri – negavusi dėmesio, sugebėdavo iš lovos išstumti dukrą, nuversti stalą, kartą iš antro aukšto numetė net statybinį ožį.
Norėdama prisišaukti kompaniją, sugeba atidaryti spintos dureles, ištraukti stalčius, viską išversti ir jaukiai įsitaisyti. Dažnai mėgsta patikrinti dukros rūbus ir žaislus, užsiimti kambario tvarkymu. Tačiau visi jos išdykavimai, prie kurių jau pripratome, juokina ir džiugina. Draugaujame jau 2 metus ir atrodo, kad taip ir turi būti.
NIDA
Palaidoję savo numylėtinį šunelį, nutarėme, kad namuose reikalingas kitas šuo. Išsiliūdėję nusprendėme pasiimti prieglaudinuką. Radome laikraštyje nuotraukas ir puikaus šunelio istoriją, tad sutarėme nuvažiuoti ir jį pasiimti. Iki to laiko ruošiausi vos ne kaip vaiko globai – ilgai svarsčiau, analizavau, kilo milijonai klausimų ir abejonių. Tačiau pagaliau atsidūrėme prieglaudoje.
Paglostę pasirinktą šunelį, nutarėme apžiūrėti ir kitus augintinius. Ir viename voljere pamačiau ją. Nida buvo dar visai jauna ir priminė mano kažkada laikytą kalaitę, tik buvo stambesnė. Tačiau kitos kalaitės ją vis nustumdavo į galą, neprileido prie išėjimo, tad savanorei teko pavargti, kol pavyko ją išsitraukti laukan. Nida iš karto ėmė rodyti begalinį džiaugsmą. Sprendimą priėmėme pakankamai greitai.
Nida buvo ir tebėra didelė bučiuoklė. Vienas didžiausių jos malonumų - prišokti prie parėjusio ar gulinčio žmogaus ir bet kokia kaina palaižyti lūpas. Jei nepavyksta, tai bent ranką. Iš karto nusprendė, kad nemiegos viena, tad susikraustė į lovą ir nepadėjo jokie argumentai, kad ji turi savo guolį. Pirmą kartą palikę ją vieną, grįžę namus radome kaip po karo, kitą kartą pasikartojo tas pats. Kinologė pasiūlė įsigyti narvą. Pirmą dieną palikta ji išėjo su visomis durelėmis, antrą – su šonine siena. Teko imtis kitų priemonių, bet palaipsniui problemos baigėsi. Tačiau išsiaiškinome dar vieną silpnybę – jei pamato veidrodėlį, puola prie jo net drebėdama, o pastebėjusi saulės zuikutį, tol jį vaikosi, kol lieka be kvapo. Paskui jį pasiryžusi šokti ant sienų, durų, jei nepasiekia, skundžiasi. Be galo plepi, viską, kas vyksta, įgarsina.
Atvykusi nemokėjo loti, bet palaipsniui išmoko, o dabar balsas maloniai skardus. Laukas jai didžiausias malonumas, nesvarbu, lyja ar sninga, saulėta ar apniukę, sausa ar balos - laksto, kol išgriūna. Tiesa, linksmina viena jos baimė. Tik pamačiusi šukavimo šepetį, puola slėptis po lova arba bando su visomis durimis išeiti į lauką. Kai vis dėlto nepavyksta tos procedūros išvengti, baltakiuoja iš padilbų ir mėgina pabėgti. Ir dar linksma, kad ji mūsų didžioji vegetarė – labai mėgsta vaisius ir daržoves, o už bananą įmanydama sielą atiduotų. Draugaujame jau 5 metus ir jos nekeistume į nieką kitą.
ATĖNĖ
Ją į mūsų namus parvedė dukra. Iš pradžių Atėnė norėjo pateisinti savo vardą ir mėgino visiems vadovauti, bet po kurio laiko viskas stojo į savo vietas, ji prisitaikė prie jau esamos hierarchijos. Su Nida susidraugavo ne iš karto, o katinus dar ir dabar pavaiko. Buvo didelė bailiukė, nepaisant dydžio (ji maišytas vokiečių aviganis). Jei kas, tuoj puldavo slėptis. Lauke vaikščiodavo lyg su kiaušiniu ant galvos – kojas dėliodavo atsargiai, ieškodavo patogaus takelio ar nusileidimo, ne lakstydavo, o apeidavo mažą plotelį ir stovėdavo šalia.
Dabar, kai ji pas mus išgyveno jau apie metus, išmoko ir lakstyti, ir dūkti, ir šokinėti. Labai švelni ir reikalaujanti švelnumo, didžiausias malonumas būti glostomai. Jei parėjusi iš darbo neglostau jos arba dar kartu glostau ką nors kitą, ji puola lakstyti aplinkui ratais, vis pastumdama ranką, ir rėkti. Jautri kaip gyvoji signalizacija, niekas nepraeina nepastebėtas. Dar vienas malonumas – stebėti mūsų triušį. Atsigula arba atsisėda prie triušio narvo, įsmeigia akis ir taip gali valandų valandas nesitraukti, o tam sujudėjus, puola šokinėti ir loti.
PUPA
Maža triušytė atsirado mūsų namuose kaip akcijos „Triušiukas Velykoms“ organizatorių neatsakingumo pasekmė. Nepilnametė dukra nuėjo į prekybos centrą ir be suaugusiųjų laimėjo mažą triušiuką. Neliko nieko kito, kaip priglausti. Panelė pasirodė esanti labai įnoringa ir pikčiurna. Puldavo, kandžiodavosi, nuolat rasdavo būdą krimstelėti, o tą darė pakankamai skaudžiai ir stipriai. Dukrai sakydavau, kad triušytė dabar paauglė, o ta skųsdavosi, kad norėjo minkšto pūkų kamuoliuko ir nenori tokios pikčiurnos. Bet namie galioja viena itin aiški taisyklė: jei ką nors priglaudei, tai visam jo likusiam gyvenimui. Tad teko prisitaikyti.
Pupa augo ir po truputį švelnėjo. Buvo apsirgusi, teko net ligoninėje pagulėti, lankėme kaip vaiką. Veterinarai stebėjosi, kad ji, mane pamačiusi, pribėgdavo, pasistiebdavo ir apsikabindavo. Dabar gyvena dideliuose apartamentuose – pavyko renovuoti šuns narvą, tai dabar turi net dviejų kambarių “butą”. Nesitikėjau, kad ji moka būti švari – reikalus atlieka savo tualete, nebent ką nors netyčia pakapsto ar nespėja. Porą kartų nustebino, kai vietoje įprasto triušio šokavimo, pradėjo visomis keturiomis bėgioti. Smagu, kai ji, ką nors norėdama paaiškinti, kriuksi kaip paršelis, o jei susijaudina – kvykteli. Mūsų mielas pūkų kamuoliukas su mumis jau penkerius metus. Kartais atrodo, kad namie visas zoologijos sodas, tačiau jau nebeįsivaizduojame tuštesnių namų. Visi skirtingi, turi savo vietą ir yra mylimi.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių!
Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.