Taigi, mūsų artimasis, pradirbęs vienoje įmonėje penkiolika metų, jai užsidarius turėjo susipažinti su bedarbio statusu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jam jau daugiau nei 50 m., jis beveik negeriantis (na, gimtadienis, nauji metai ir Velykos – dažniau neįsiūlom), rūko truputį mažiau, nei statistinis lietuvis, išsilavinimas – vidurinis, tačiau turi patirties tam tikroje srityje, vairuoja... Žodžiu, ne doktorantas, bet išauklėtas darbui ir nebijo jo.
Pirmas pasiūlymas buvo darbininkiškos profesijos darbas vienoje rimtoje viešojo sektoriaus „kontoroje“, kuri rinkosi darbuotoją per darbo biržos vadinamą darbuotojų „turgų“. Viskas ten vyko labai rimtai – apklausa, pokalbis, alga truputį didesnė negu minimumo (tas truputį daugiau nei minimumas buvo kaip burtažodis, kuris, matyt, turėtų sudominti ieškantįjį darbo).
Publika atėjo įvairiaspalvė – skirtingų pomėgių ir, matyt, interesų. Niekas neaiškino, kaip renkama, kokie atrankos kriterijai ir pan. Vyko keli „turai“, „raundai“ ir pan., kol pavyko prasimušti į „superfinalą“, bet... atrinktas nebuvo. Nors dar apie mėnesį buvo tyliai šnibždamasi, kad „vis dar renkasi“, „neskubėkit eiti kitur“, „o gal dar pakvies“. Kai po dviejų mėnesių taip ir neišsirinko, tai supratom, kad gal nelabai ir ieškojo, nes iš tokio būrio pretendentų neišsirinkti būtų tikrai sudėtinga.
Antras pasiūlymas buvo kitoje viešojoje įmonėje, kuri, kaip supratome, yra pusiau privati (nors pavadinime puikuojasi VšĮ). Įmonei vadovauja vyras, bet pokalbiuose visada dalyvaudavo žmona. Pokalbiai buvo labai originalūs, vyras sakydavo, kad čia labai geras darbas, nes praktiškai nėra ką veikti. Tuo tarpu žmona nuolat jam prieštaraudavo ir sakydavo, kad reikės dirbti viską, pradedant sniego kasimu ir baigiant baldų, santechnikos remontu ir t.t. ir t.t. Galiausiai jie taip „kultūringai“ apsipykdavo ir vėl susitaikydavo, tai tie keli pokalbiai buvo kaip mini spektakliai, kurie tikrai praskaidrino niūrias bedarbio dienas.
Bet vienas toks „performansas“ baigėsi tuo, kad vadovo ponia paprašė apsilankyti mūsų namuose, nes esą tik tada ji galės įvertinti, ar pretendentas į darbuotojus yra pakankamai tvarkingas (?!). Čia jau buvo įžeista šeimos savimeilė, nes kiekvienam „seansui“ buvo lyginami balti marškiniai su priedais, o to manau užtektų ne tik kvalifikuotam darbininkui, bet ir inžinieriui.
Tada dėjom tašką viešajam sektoriui ir susikoncentravom į verslą. Bet čia buvo ne mažiau linksma, nors žiema vis labiau grasino didelėmis šildymo išlaidomis. Pirmas pasiūlymas buvo labai tinkamas mūsų žmogui: darbas paprastas, aiškus „iki skausmo“. Nuveži prekes iš sandėlio į tašką A, B, C, sutvarkai dokumentus.
Atlyginimas, aišku, „biškį“ virš minimumo, bet pradžioje, kaip ir suprantama, daugiau net neprašėm. Darbų apimtys normalios... buvo iki įsidarbinant. Ir vieną gražų rytą įspėjimas, kad už greičio viršijimą moka pats darbuotojas (normalu, negi ginčysiesi) ir lyg tarp kitko pranešama, kad nuo šiandien reikės atlikti dvigubai daugiau užsakymų. Kaip jis dirbo tą savaitę, baisu net prisiminti... Bet kažkaip ištvėrė. Neištvėrė jo „šefas“. Sako, žinai, nebesikankink, draugas grįžo iš „anglų“, tai teks jam vietą užleisti, rašyk pareiškimą savo noru. Tiesiai, be užuolankų... Bet gal reikėjo tai pasakyti prieš savaitę?
Buvo, žinoma, ir daugiau pasiūlymų, kurių bendras bruožas – absoliuti nepagarba žmogui, savivaliavimas ir tuščias „pasikėlimas“. Galima, aišku, juoktis, nes kitos išeities tiesiog nėra, bet, kita vertus, kai darbdavys mano, kad darbuotojui nereikia nei tualeto, nei vandens rankoms nusiplauti (netikėjau, bet tokių darbdavių tikrai yra), tai „biškį“ didesnis atlyginimas už minimumą yra pati mažiausia problema Lietuvoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų pasidalyti patirtimi – ar sudėtinga šiuo metu Lietuvoje rasti darbą, kokių atlyginimo pasiūlymų paprastai sulaukiate? Kviečiame mintimis pasidalyti ir darbdavius – ar Jums paprasta rasti kvalifikuotą darbuotoją, su kokiomis bėdomis susiduriate ieškodami naujo darbuotojo?