Dabar labai daug šnekama apie patyčių problemą bei savižudybes – problemas, kurios yra labai aktualios mūsų šalyje. Mano gyvenimo patirtis yra tokia, kad vaikystėje ir paauglystėje patyriau labai daug patyčių, ir todėl norėčiau pasidalinti savo patirtimis bei mintimis apie šią didžiulę problemą.
Daug kam gali kilti klausimas – kodėl aš apskritai čia rašau? Juk aš niekad net nenorėjau žudytis, man net šiurpas pereina per kūną vien nuo minties apie mirtį. Vis dėlto, kaip žmogus, vaikystėje patyręs nemažai patyčių, aš galvoju, kad mano patirtis gali būti naudinga ir įdomi, padėti kažkam atsitiesti, atsilaikyti. Jeigu tai, ką aš rašau, padėtų nors vienam žmogui, tai jau būtų labai daug!
Taigi, praktiškai visų mano mokyklinių problemų priežastys susijusios su tuo, kad aš buvau storas, nepaslankus, nupenėtas vaikas. Šiuo metu savo didelėmis pastangomis ir su Dievo padėjimu savo svorį esu numetęs – dabar esu normalaus svorio, lieknas, fiziniais pajėgumais niekuo neatsiliekantis nuo kitų jaunas žmogus. Taip, tam reikėjo labai daug pastangų, labai daug darbo ir valios. Ne tik reikėjo – ir dabar reikia. Nes vieną kartą numetus svorį, formą reikia palaikyti visą laiką – numestas svoris yra linkęs ataugti. Bet aš to nebijau – reikia, tai reikia. Ką gi padarysi.
Ne viskas gyvenime turi gautis lengvai ir paprastai, yra tokių dalykų, dėl kurių reikia pasistengti, bet būtent sunkumų nugalėjimas ir yra tai, kas daro tave žmogumi! Be to, pagalvojus apie tai, kaip aš seniau pavargdavau nuėjęs didesnį atstumą, kaip sunkiai lipdavau laiptais, ir kaip dabar lengvai lakstau, motyvacija nepasiduoti atsiranda iš karto, tinginystė nervingai rūko už kampo.
Mokykloje – patyčios
Grįžtant prie pradžios: taip, nuo pat vaikystės buvau storas vaikas. Gal dėl to, kad buvau vienturtis, ir tėvai bei seneliai nuolat mėgo mane permaitinti. Nepasakyčiau, kad ir šeimoje viskas buvo labai darnu – tėvai nesutarė, konfliktus matydavau nuolat, bet mane tėvai tikrai labai mylėjo. Aišku, kai kurios tos meilės apraiškos, tokios kaip permaitinimas, man į gerą neišėjo... Patarimas tėvams – jokiu būdu nemaitinkite savo vaikų per prievartą, neįkalbinėkite jų, jeigu jie yra sotūs, visi tie „už tėvelį, už mamytę“ padaro vaikui labai didelę meškos paslaugą!
Na, bet aš ant savo tėvų nepykstu. Jie puikūs ir labai geri žmonės, labai myliu juos ir jaučiu jiems pačią didžiausią pagarbą ir padėką už viską, ką jie dėl manęs padarė. O klaidų daro visi, vieni vienoje gyvenimo srityje, kiti kitoje – nuo šito neapsaugotas niekas... Nuėjus į mokyklą, sunkumai prasidėjo iš karto. Pravardės „storas, bomba, tešla“, nuolatiniai apstumdymai ir kumščiavimai – juk matosi, kad vaikas nejudrus, nieko padaryti negali, o dar ir minkštutis, kaip bokso kriaušė – kumščiuoti labai patogu, minkšta, ir svarbiausia, kad žinai, kad nuo storulio atgal negausi, jis supyks, išraus kaip burokas, bandys vytis... Bet taip ir nepavys.
Bandos hierarchijoje,kurios viršuje visų gyvų padarų jaunikliai (o žmonių vaikai irgi) siekia atsidurti vaikystėje ir paauglystėje, aš likau paskutinėje vietoje. Biologiniu požiūriu – būsimas užguitas patinas, kurio niekas ateityje nesirinks giminės pratęsimui ir apskritai, kuriam lemta būti hierarchijos apačioje, nuolat apstumdytam ir paskutiniam. Aišku, žmonės yra žmonės, ir suaugus viskas atsistoja į savo vietas – buvę užguitieji tampa tokiais pačiais žmonėmis ir sukuria šeimas. Ne džiunglėse juk gyvename.
Būdavo labai pikta, šito neslėpsiu. Bet vis dėlto, apie savižudybę nesu galvojęs. Kodėl? Todėl, kad aš nuo pat vaikystės, visą laiką supratau – gyvenimas yra ilgesnis ir svarbesnis dalykas, nei mokykla. Mokykloje mokaisi 12 metų, visa tai anksčiau ar vėliau praeina, o gyvenimas juk tęsiasi toliau. Žiūrėdavau į savo senelius, kuriems buvo apie 70 metų ir galvodavau: ar aš noriu sulaukti jų amžiaus, ar aš noriu gyvenime pamatyti tiek dalykų, kiek jie yra matę, daug ką patirti, būti protingu ir išmintingu kaip jie? Žinoma, kad noriu! Tai apie kokią savižudybę dar galvoti?
Mokykla – tai tik trumpa atkarpa gyvenime, o juk pagrindinė gyvenimo dalis prasideda po mokyklos! Aišku, niekada negali žinoti, kiek tau lemta gyventi – daug žmonių nesulaukia senatvės, įvyksta visokių nelaimių, bet vis tiek gyventi verta! Dievas davė tau gyvenimą vieną kartą. Kiek gyvensi, niekas nežino, bet pačiam nutraukti savo gyvenimą ir daugiau nematyti kitų žmonių, nesijuokti ir netgi neturėti galimybės susipykti ar pakonfliktuoti su jais, nematyti mėlyno dangaus, saulės, nejausti vėsaus rudens lietaus ant veido? Ne, ne ir dar kartą ne! Tegul aplinkiniai šneka, ką nori, tegul elgiasi su manimi kaip nori, bet aš gyventi noriu, turiu vieną gyvenimą, ir jokios patyčios nėra vertos nutraukti savo gyvenimo, kurio žmogui duota ir taip neypatingai daug (sėkmės atveju, kokie 80 metų).
Gal tos mano mintys vaikystėje ir paauglystėje nebuvo tokios sklandžios ir konkrečios, kaip aš jas dabar dėstau, bet pasąmonėje, kažkur sieloje visą laiką jaučiau kažką panašaus. Nuolatinis nepilnavertiškumo kompleksas vertė mane save realizuoti kitur. Stengiausi mokytis kuo geriau, elgtis pavyzdingai, todėl mokytojai į mane žiūrėjo teigiamai. Tiesą sakant, jaučiau, kad mane paslapčiomis gerbia ir didelė dalis bendraklasių, bet niekas nenori to atvirai pasakyti, nes kaip gi čia draugausi su storuliu, girsi storulį...
Jeigu Dievas uždaro duris, jis atidaro langą, reikia tik surasti, kur tas langas... Aišku, po to, kai per pertrauką vėl susirinkdavo minia klasiokų, eilinį kartą prasidėdavo pašaipos. Arba eidavau į lauką pabūti mokyklos kieme, arba skaitydavau vadovėlį ir akivaizdžiai viską ignoruodavau. Beje, labai mėgau skaityti knygas. Knygų pasaulis ir po pamokų leisdavo persikelti į kitą laiką ir erdvę, teikė tam tikrų naudingų patarimų gyvenime bei vilties, kad anksčiau ar vėliau viskas turi pasikeisti.
Tiesą sakant, sulaukus kokių 16 metų, situacija pradėjo stipriai keistis. Ko gero, pradėjome rimtai bręsti. Stumdymai ir pašaipos, kurios tęsėsi 10 metų, po truputį ėmė blėsti, silpnėti. Vis dažniau klasiokai po pamokų eidavo su manimi namo (anksčiau visą laiką namo eidavau vienas), kalbėdavo su manimi, norėdavo išgirsti mano nuomonę. Netgi į „tūsovkes“ pradėjo kviesti. Neatsisakinėdavau – nueidavau. Klasės vakarėliai vyresnėse klasėse yra vienas iš nedaugelio iš tiesų gerų mokyklos prisiminimų, kurie ir dabar džiugina, sukelia nostalgiją. Tai dabar įdomu – ar verta žudytis dėl patyčių?
Visada ir tėvai man sakė, ir pats pasąmoningai supratau, kad iš tokių dalykų išaugama. Ar nebūtų pati didžiausia kvailystė, jei būčiau nusižudęs kokioje 7 klasėje (kai patyčios buvo pačios intensyviausios) ir nebūčiau palaukęs, kas gi bus toliau? Gyvenime visada verta palaukti, nes viskas yra laikina! Jeigu tau šiandien sunku, rytoj gal bus lengviau. Jeigu tau šiandien gerai, per daug neįsijausk, nes rytoj gali būti blogai, bet ir tai praeina... Gyvenimas permainingas, ir jį reikia priimti tokį, koks jis yra.
Praėjo jau dešimt metų po to, kai baigiau mokyklą. Taip, neslėpsiu: iš pradžių jausdavau didelį pyktį savo buvusiems klasiokams. Nesvarbu, kad paskutinius porą metų lyg ir viskas buvo gerai, su manimi bendravo (gal neypatingai draugavo, bet vis dėlto pabendraudavo), kviesdavo į „tūsus“, bet vis dėlto pagieža dėl tų 10 metų buvo likusi.
Kvailos mintys nedingo
Išvažiavau į Vilnių, prasidėjo mokslai, darbas. Visą laiką kažkur pasąmonės gilumoje mane persekiojo praeitis ir klasiokų šešėlis, jaučiau kažkokį keistą nepilnavertiškumą. Sutikęs bet kokį žmogų galvodavau: „Įdomu, o iš jo tyčiojosi, ar ne? Ne, matyt, nesityčiojo. Turbūt tokių lūzerių kaip aš – vienetai.“
Suprantu, kaip tai kvaila, vaikiška, bet vis dėlto aš apie tai nuolat galvodavau! Ką nors darydamas, dažnai pagaudavau save galvojant: „Įdomu, ką mano klasiokai dabar apie mane sakytų? Laikytų mane kietu, savu chebrantu, ar ne?“ Bet einant laikui visa tai kažkaip praėjo. Išbluko, išgaravo visi pykčiai, atėjo šiokia tokia gyvenimo patirtis, supratimas apie tai, kas iš tiesų svarbu, o kas yra smulkmenos, nevertos dėmesio. Susitinku atsitiktinai savo buvusius bendraklasius traukinyje, Vilniuje, gimtajame miestelyje. Pasikalbame kaip lygiaverčiai, suaugę žmonės, pasijuokiame prisiminę vaikystės kvailystes, visokias pravardes.
Suaugome, kiekvienas iš mūsų atrado savo gyvenimą, jeigu neatrado, tai stengiasi jo ieškoti, ir tai, kas buvo mokykloje, ėmė atrodyti kvaili, juokingi ir nereikšmingi dalykai. Net nežinau, ar mano praeitis mane paleido, ar aš pats ją paleidau. Gal prisidėjo krikščioniškas atlaidumas (esu tikintis), supratimas, kad kvaila, beprasmiška laikyti pyktį visą gyvenimą, kad pyktis niekad nepakenks tiems žmonės, ant kurių pyksti – jis ėda iš vidaus tik tave, trukdo gyventi tik tau pačiam. Šiemet vyko mūsų dešimtmečio susitikimas – laiką su buvusiais bendraklasiais praleidau puikiai, liko begalė puikių emocijų! Gal iš tikrųjų labai gera yra ta krikščioniška taisyklė – atleisti, nelaikyti pykčio?
Labai gerai suprantu, kad aš nebuvau nei pirmas, nei paskutinis. Vaikai yra vaikai – jie nėra suaugę žmonės, kurie gali nutylėti, diplomatiškai pasakyti kažką subtilaus. Vaikai dažniausiai stačiokiškai žeria į akis tai, ką mato, jeigu labai nepatinka – ir susikulti gali dėl menkniekio. Vaikystėje ir paauglystėje vyksta labai stipri psichologinė kova dėl vietos „bandoje“, tai ko gero, paveldėta dar iš gyvūnų. Na, man buvo lemta būti paskutiniu.
Ar man tai padarė įtaką kaip žmogui, ar uždėjo štampą tolimesniam gyvenimui? Ne. Mes žmonės – protingi padarai, ir viską galime ištaisyti, o savo klaidas – suprasti. Pabaigai noriu duoti patarimą žmonėms, kurie mąsto (o gal netgi ir nemąsto) apie savižudybę.
Neatšaukiama – tik mirtis
Nieko gyvenime nėra nepraeinančio ir neatšaukiamo – tik mirtis. Iš ten dar niekas negrįžo – tai ar verta ten skubėti? Visi anksčiau ar vėliau būsime ten, bet kol yra galimybė – reikia pagyventi! Jeigu sunku, reikia nugalėti sunkumus, nes tai grūdina ir daro tave tikru žmogumi. Nėra mano gyvenimas rožėmis klotas ir po mokyklos – įvairios problemos su darbais, visokie nusivylimai ir išdavystės, turėjau ir sveikatos problemų, artimųjų netektys, finansiniai sunkumai ir t. t. Tačiau nors ir sunku, bet gyventi verta! Žmonės nori gyventi netgi tada, kai sužino, kad serga mirtinomis ligomis ar turės visą gyvenimą sėdėti rateliuose, vis tiek didelei daliai žmonių kirba viltis, kad gal pasveiks. Ir, beje, būna atvejų, kad ir pasveiksta, išsigydo net vėžį (o kas būtų, jeigu būtų nusižudę)?
O dėl pakeičiamų dalykų, tai žudymasis apskritai yra labai keistas sprendimas. Nelaiminga meilė, patyčios, vienatvė gyvenime, finansiniai sunkumai... Visi šie dalykai yra laikini, arba valios pastangomis ištaisomi. Tai ne artimųjų mirtis, neįgalumas ar kiti nepakeičiami dalykai, nors netgi su jais žmonės gyvena toliau, kaip jau esu minėjęs. Tai kam žudytis apskritai? Nė viena problema gyvenime nėra didesnė už mirtį. Aišku, aš suprantu tuos atvejus, kai žmonės mąsto neadekvačiai dėl psichologinių problemų ar priklausomybių (alkoholis, kitos medžiagos), bet šiuo atveju turėtų padėti psichologai, aplinkiniai žmonės taip pat neturi būti abejingi, jeigu kažkam sunku...
Apskritai, jeigu nėra prasmės gyvenime, šitą labai gerai „išgydo“ toks dalykas: padėti tiems, kam iš tikrųjų yra labai sunku. Seniems, skurdiems, neįgaliems ir t.t. Prasmė gyvenime atsiranda labai greit, kai pamatai, kad daugybei žmonių yra žymiai sunkiau nei tau, bet jie nori gyventi, kabinasi į gyvenimą ir tiki kažkokia ateitimi! Ir labai dažni atvejai, kad tos viltys išsipildo, gal ne po metų, ne po dviejų, bet jeigu žmogus, kad ir kaip jį gyvenimas spaustų, nepaliauja kovojęs ir įnirtingai siekia savo, jis kažką didelio tikrai pasieks. Juk yra sakoma: „Siek nepasiekiamo – pasieksi maksimumą.“
Taigi, mylėkite gyvenimą, džiaukitės netgi mažais, kasdieniškais dalykais (kokie jie buvo svarbūs, didelė dalis įvertina tik tada, kai praranda, todėl vertinkime tol, kol turime!), ir jau jokiu būdų net negalvokite apie savižudybę, nes tai ne sprendimas, tai ne išeitis. Sunkus gyvenimas? Žiūrėk tai kaip į kompiuterinį žaidimą, kuriame turi nugalėti sunkumus ir pereiti į kitą lygį. Jei labai stengsiesi , labai dideli šansai, kad tai pavyks. Tepadeda jums Dievas! Ir taip pat labai svarbu – padėkite patys sau ir aplinkiniams žmonėms, taip visiems bus geriau. Sėkmės gyvenimo kovoje!
Norite pasidalinti savo istorija, įkvėpti kitus, pasipasakoti? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patyčios“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda:
Tapk DELFI Piliečio draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
| Psichologinės pagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
| Jaunimo linija Budi savanoriai konsultantai |
8 800 28888 | I-VII visą parą |
| Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai |
116 111 | I-VII 11:00 - 21:00 |
| Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. |
8 800 77277 | I-V 16.00 - 20.00 |
| Pagalbos moterims linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai |
8 800 66366 | I-VII 10:00 - 21:00 |
| Vilties linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai |
116 123 | I-VII visą parą |
Skambučius į visas linijas apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.
Emocinė parama internetu
| „Vaikų linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
| „Jaunimo linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas | Atsako per dvi dienas |
| „Vilties linija“ | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com | Atsako per tris darbo dienas |
| „Pagalbos moterims linija“ | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |
Krizių įveikimo centre (Olandų g. 19 - 2, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00
Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt