Šiemet pakartojau 2014 m. kelionę „JK-LT“ dviračiu. Tik šįkart nesiplėšiau (beveik) ir kai kur važiavau traukiniais (visą Vokietiją pervažiavau traukiniu – dėl saugumo). Taigi...
Šių metų maršrutas buvo toks: Diunkerkas-Antverpenas-Diuseldorfas-su traukiniu per visą Vokietiją iki Gožuvo Lenkijoje-Bydgoščius-Olštynas-Suvalkai-Lazdijai (turėjo būti Kaunas, bet teko keisti maršrutą).
Kalė uostas turi nelegalų, Diunkerko uostas neturi nieko, tai iš solidarumo apsistatė aukštom tvorom ir automatiniais vartais, kurie į dviračius, aišku, nereaguoja. Po 20 minučių blūdijimo po uosto teritoriją ieškant to suknisto išvažiavimo, galiausiai apsauga nebeiškentė ir buvau iškilmingai su mirgalkėm išlydėta pro tuos nelemtus vartus.
Bent jau nelijo kaip 2014 m., bet buvo vėjuota (paskui dėl to prasikeiksiu).
Iki Briugės – nieko įdomaus, nuo Briugės vėjas pasisuko tiesiai į veidą. Ir taip – iki Antverpeno. O atstumas tarp šių miestų yra apie 100 km. 100 km mynimo prieš vėją. Riedėjau 15 km/h ir džiaugiausi, kad nors tiek išspaudžiu. Ir klaikiai pavydėjau visiems sutiktiems dviratininkams, kurie skrido pavėjui. Na, bet bent jau oras sušilo ir myniau, dėvėdama trumpą aprangą. Šiemet nenudegiau, nes turėjau pasiėmus didelę „bonkę“ pačio stipriausio kremo nuo saulės ir sąžiningai juo tepliojausi, ypač Lenkijoje.
Kadangi atstumą „Diunkerkas-Antverpenas“ myniau identišku 2014 m. maršrutu, tai Briugėje iš nuostabos akys ant kaktos užlipo. Ten anksčiau buvusi normali dvipusio eismo gatvė pasikeitė. Dalyje jos – vienpusis eismas, nes kita juosta atiduota dviratininkams – padarytas dvipusis dviračių takas.
Antverpene, viešbutyje, ilsindama savo kelius karštoj vonioj pagalvojau, kad jeigu man dabar reiktų kur nors pakrūmėj ieškoti vietos palapinei, pasikarčiau ant dviračio vairo. Neeeee, aš lepus padaras ir man reikia komforto.
Ryte prabundu – žemė su dangum maišosi (baisiai vėjuota ir lyja). Ok, šiandien programa aiški. Traukiniu – iki Diuseldorfo. Nes minti 200 km tokiu oru... Aš gi niekam nieko neįrodinėju ir minu savo malonumui. Jeigu nemalonu – neminu.
Antverpene savotišką nuotaiką sukuria kai kur vaikštantys automatais ginkluoti kareiviai. 2014 m. jų dar nebuvo... Quo vadis (lot. kur tu eini), Europa?
Vakare Diuseldorfe – tas pats, bet dangus prakiuro dar rimčiau. Lauke – vargani 15 laipsnių. Fui, ir čia – gegužės pabaiga ...
Per Vokietiją su traukiniu (toks ir buvo pirminis planas) pervažiuoju be nuotykių.
Pasienyje su Lenkija pasidaro įdomiau. Kustin-Kryco miestelyje traukinių stoty – sujudimas (laikas – 20 val. vakaro), iš traukinio išlekia mašinistas, konduktorė, stoty – apsauga. Reziumė: į Gožuvo traukinių stotį (mano galutinis taškas) kažkas paskambino ir pasakė, kad stoty – bomba. Aišku, visi juokiasi ir niekas netiki, bet yra kaip yra. Iš lėto riedam link Gožuvo ir laukiam nurodymų, kur jau reikės sustoti, nes į pagrindinė stotį niekas neįleis. Sustojam po 5 km. Man tinka, iki viešbučio numinu. Įdomu, ką mastė dvi lenkės, kurios vyko į Krokuvą...
Lenkijoj buvo gerai – šilta, netgi karšta (kasdien – apie 27 laipsnius, bet man gerai, aš mėgstu šilumą). Ir nelijo. Ir netgi vėjas – šoninis/į nugarą. Dabar jau buvo mano eilė piktai sau šaipytis iš visų, minančių prieš vėją.
Šių metų maršrutas per Lenkiją buvo Gožuvas-Bydgoščius-Olštynas-Suvalkai iki Lazdijų (ir vėl Lazdijai). Keliai beveik visur tvarkingi (ES lėšos), kai kur šalia pagrindinių plentų nutiesti puikaus asfalto dviračių takiai arba paliktos plačios šalutinės juostos, kaimų keliukai irgi naujutėlaičiai. Nuo Suvalkų iki pat Seinų nutiestas asfaltuotas dviračių takas (30 km). Iš Suvalkų myniau tik iki Lazdijų – vakare ėmė skaudėti kelį (senstu, reikia atstumus mažinti, 200 km per dieną jau per daug). Ai, ir šiaip, ko man plėšytis, man gi atostogos.
Lenkai europėja ir nepatingi normaliai aplenkti dviratininko arba pariedėti iš paskos, jeigu lenkti nesaugu. Apie lietuvius šito pasakyti, deja, negaliu. Nuo Seinų pradėjo matytis automobiliai su lietuviškais numeriais ir lygiai 3 automobiliai aplenkė mane normaliai, visos kitos pravažiuodavo tradiciškai, vos nekliudydamos veidrodėliu, net jeigu lenkimui vietos – kiek tik nori. Vienas supuvusio mikriuko vairuotojas sugebėjo aplenkti tokį patį puvėką „Audi“ iš dešinės. Tiesiai man prieš nosį. Na, bet bent jau palaukė, kol „Audi“ mane aplenks.
Kitąmet turbūt minsiu po Lenkiją, labai man ten patiko.
Šis važiavimas buvo pasiruošimas liepos mėnesio atostogoms, tada 3 savaites minsiu po Ispaniją, Andorą, Prancūziją ir Šveicariją. Noriu kalnus pamatyti.
Norite papasakoti apie savo keliones? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!