Iš kelionių po Lietuvą: mažiausias Lietuvos miestelis

Labanoras... Girdėjote šį pavadinimą? Tikriausiai girdėjote, tačiau nebūtinai siejamą su miesteliu, apie kurį galite paskaityti šiame straipsnyje. Plačiai žinomas Labanoro regioninis parkas, Labanoro giria, o nuo praėjusių metų – ir Labanoro apžvalgos bokštas, padeda skleisti Labanoro vardą, tačiau apie šį miestelį žinote tikrai ne visi. Šis miestelis įsikūręs unikalioje Lietuvos vietoje, gūdžių miškų apsuptyje. Žiemą miegantis giliu miegu, atgyja tik vasaromis poilsiautojų dėka. Labanoras vis gražėja ir tyliai laukia jūsų apsilankymo.

Kita vertus, dera pastebėti, kad vietovė šių laikų mastais nėra labai nuošali – per miestelį vingiuoja Molėtų-Ignalinos krašto kelias, kuriuo nuolat ūžia mašinos. Iš Labanoro prasideda ir vingiuotas asfaltukas į Saldutiškį bei du didesni žvyrkeliai. Pirmasis, kuriuo keliauja tik pavienės paklydusios sielos, per miškus veda link Toliejų, ir antrasis, vasaromis gyvesnis, veda link Lakajos (toliau – link Joniškio miestelio arba Inturkės kaimo) su atšaka link Januliškio. Beje, miškų masyvuose pasimetęs Januliškis ir jame stūksanti viena nuošaliausių Lietuvos bažnyčių taip pat laukia nuošalių vietų pasiilgusių romantikų... Per Labanorą teka mažas upeliūkštis Labanoras, rytuose nuo miestelio telkšo Labanoro ežeras, šiaurės vakaruose – Dumblio ežeras.

Formaliai nesu visiškai teisus, mažiausiu Lietuvos miesteliu laikydamas Labanorą. Jei žvilgtelėtume į 2011-ųjų Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, surastume tokius įrašus: Labanoras – 59 gyventojai, Skiemonys – 38 gyventojai. Problema ta, kad prie Skiemonių miestelio prigludęs Skiemonių kaimas, kuriame suskaičiuota dar 217 „galvų“, o ribą, skiriančią miestelį nuo kaimo, pastebėti sunku.

Maža to, Labanoro seniūnija yra rečiausiai apgyvendinta Lietuvos seniūnija, pagal 2011-ųjų duomenis čia gyvena vos 1,3 žmogaus kvadratiniame kilometre. Palyginimui – tankiausiai apgyvendintame Lietuvos mieste, Jonavoje, gyventojų tankumas siekia 2200 gyventojų kvadratiniame kilometre.

Istoriniuose šaltiniuose Labanoro kaimas minimas 1373 m., o 1387 m. Labanorą su apylinkėmis Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila atidavė Vilniaus vyskupui aukštaičių pakrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga. Labanoras, kaip miestelis, minimas nuo XVI a. pabaigos.

Beje, žinote, kodėl tokiame mažame miestelyje yra dvejos kapinės? Kalbama, kad senais laikais miestelyje rezidavę dvasininkai labai nesutarė su vietiniais dvarininkais. Dėl tokių nesutarimų miestelis buvo perskirtas į dvi dalis. Miestelio dalis su bažnyčia vadinta Kunigiškiais, o likusioji – Dvariškiais. Kaip ir pridera, kiekviena dalis turėjo atskiras kapines, kurios išlikusios ir šiandien.

Nors šalia Labanoro telkšo Labanoro ežeras, tačiau teigiama, kad ne jis suteikė pavadinimą miesteliui. Manoma, kad pavadinimas kilo nuo pelkėtų apylinkių, kuriose apsigyveno pirmieji šios vietovės žmonės. Šiek tiek primiršta tarme – „laba“ – lobas, dauba + „naras“ – vieta, kur labai klampu.

Pirmoji bažnyčia Labanore (Švč. Mergelės Marijos Gimimo titulas) pastatyta 1522 m. Po negailestingo gaisro, 1818-1820 m. klebono Jono Dugravičiaus rūpesčiu pastatyta nauja medinė bažnyčia. Deja, ir šioji sudegė 2009 m. gruodžio 21 d. naktį. Buvo teigusių, kad tai padegimas, siekiant nuslėpti neįkainojamų vertybių vagystę, tačiau to nebuvo įrodyta. Nors bažnyčia atstatyta gana greitai (naujoji pašventinta 2011-ųjų pabaigoje), tačiau įvairūs statybos kainų ir kitokie skandalai, į kuriuos buvo įtraukta STT ir kitos įstaigos, su kuriomis turėti reikalų niekas nenori, bažnyčios statytojus persekiojo dar ilgai.

Kita vertus, Labanoras ilgus amžius buvo tikinčiųjų traukos centras, kai į Labanorinės atlaidus sugužėdavo daugybė žmonių. Legenda pasakoja, kad prieš 1820-uosius sudegus senajai bažnyčia, kita iškilo stebuklingoje vietoje, kur anksti rytą žmonės rado ant aukšto kalno stebuklingos jėgos perkeltus bažnyčios statybai skirtus medinius rąstus ir ant aukštos karties iškeltą Šv. Marijos paveikslą. Nuo to laiko rugsėjo 8-oji pradėta švęsti kaip Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo diena, vadinama Labanorine.

Garsėjo Labanoras ir lietuvišku „kūline su ūku“ – dūdmaišiu, plačiai Labanoro dūda vadintu. Toks dūdmaišis Lietuvoje buvo paplitęs į rytus nuo Labanoro girios pradžios ir skirtingai nuo škotiško dūdmaišio, buvo naudojamas kaip apeiginis instrumentas.

Labanoro dūdos motyvai pavaizduoti ir miestelio herbe. Garsėjo Labanoras ir dideliais gamtos gėrybių turgumis, juk žmonės nuo seno čia vertėsi medžiokle, žvejyba, drevine bitininkyste, uogaudavo ir grybaudavo.

Apie 1893-1897 m. Labanore gyveno Petrauskų šeima, kurioje augo būsimasis dainininkas Kipras ir kompozitorius Mikas, grojęs vargonais miestelio bažnyčioje. XIX a. pabaigoje čia kunigavo visuomenės ir kultūros veikėjas, rašytojas Aleksandras Burba, tuomet garsėjęs lietuviška veikla smarkiai sulenkėjusiame Labanoro krašte, užrašinėjo tautosaką. Labanoro miestelis aprašomas ir netoliese esančiame Saldutiškyje gimusio lenko Mečyslavo Jaloveckio atsiminimų (Mieczysław Jałowiecki) knygoje „Na skraju Imperium“ („Imperijos pakraštyje“). Šio žmogaus gyvenimo istorija (beje, glaudžiai susijusi ir su Saldutiškiu bei visa Lietuva) verta storos knygos.

Būtent XIX a. pabaiga ir XX a. pradžia buvo Labanoro klestėjimo pikas. 1867 m. duomenimis, Labanore gyveno 224, 1923 m. duomenimis – 443, o 1959 m. duomenimis – 270 gyventojų. Galima pastebėti, kad iki Pirmojo pasaulinio karo miestelis augo, o tarpukariu ir sovietmečio pradžioje – mažėjo. Vėl gi, ne vien karai mažino gyventojų skaičių. Tarpukaryje Labanoras, kaip ir mano ankstesniame straipsnyje minėtas Salakas, atsidūrė pačiame Lietuvos pakraštyje, Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto pasienyje. Maža to, miškinga vieta su įvairių pasienio provokacijų galimybėmis neatrodė labai viliojanti kurti gyvenimą ir planuoti ateitį.

1944 m. Labanoro apylinkėse susibūrė keli itin dideli Lietuvos partizanų junginiai: Krivasalio, Šiškinių būriai ir kiti. Jie vienijo kelis šimtus partizanų, o bunkeriai buvo itin dideli – į juos tilpdavo iki šimto ginkluotų vyrų. Platesnėje apylinkėje veikė Tigro rinktinė, kurios štabas po 1945 m. kovo mėn. pralaimėtų Kiauneliškių kautynių persikėlė į Švenčionių valsčiaus miškus. Partizanams atminti, 2000-aisiais miestelio centre pastatytas kryžius.

Nuo 1950 iki 1986 m. Labanoras buvo apylinkės centru (Labanoro seniūnija atkurta 2001 m.), visu sovietmečiu – Švenčionėlių miško pramonės ūkio pagalbine gyvenviete. Apie 1970-uosius Labanoro mokykloje mokėsi daugiau nei 300 mokinių, susirinkdavusių ne tik iš miestelio, bet ir iš miškingose apylinkėse išsislapsčiusių kaimukų ir vienkiemių.

1965 m. ariant žemę netoli kapinių buvo surastas Labanoro vardą gavęs lobis. Manoma, kad Labanoro lobis surinktas Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio kovų laikotarpiu (1431-1435 m.) ir užkastas XV a. aštuntajame dešimtmetyje. Iš viso rasta apie 470 monetų, daugiausiai Prahos grašių ir šiek tiek Vytauto bei Kazimiero denarų. Dabar šis lobis išsibarstęs po kelis Lietuvos muziejus bei privačių kolekcionierių rankas.

Ir šiandien miestelis vis dar išlaikęs savitumą. Čia rasite kiemų su gerai išlikusiais tradiciniais pastatais, kluonienomis, žaiginiais. Miestelyje veikia viešbutis-restoranas, priklausantis Europinio kulinarinio paveldo tinklui. Jame poilsiautojams organizuojamos pažintinės išvykos po vietos apylinkes, jie supažindinami su duonos kepimu. Labanoro regioninio parko lankytojų centre įrengta ekspozicija „Didžiosios girios glėbyje“. Čia pristatomos pagrindinės parke saugomos gamtos ir kultūros paveldo vertybės, kelionių ir pažinimo galimybės, atskleidžiamas parko savitumas.

Rengiant naudotasi Labanoro regioninio parko direkcijos, „Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui“, „Vilnijos vartų“ ir kitų šaltinių informacija.