Tačiau po truputį viskas keičiasi. 2007-2010 vasaromis Norviliškėse, pilies pašonėje vykdavęs „Be2gether“ festivalis parodė Dieveniškių kilpą (literatūriškai „Lietuvos ašara“ paskutiniu metu pavadintą) didesniam visuomenės ratui ir pripratino vietinius prie didesnių turistų srautų. Dėl per paskutinius kelerius metus sutvarkytų ir išryškintų lankomų objektų Dieveniškių kilpa tampa vis populiaresne tarp unikalių Lietuvos vietų beieškančiųjų. Juk tai – bene vienintelė taip nuo pagrindinės Lietuvos dalies atskirta vieta, kurioje net kraštovaizdžiai kitokie nei Lietuvoje.
Čia nebuvo paskutinio apledėjimo, tad kraštui būdingi lėkšti kalvų šlaitai ir platūs upių slėniai. Ties įvažiavimu į šią kilpą įrengtas nuolat veikiantis patikros punktas, todėl nė vienas neišvengsite besišypsančio pasieniečio paglostymo – asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą turėti čia būtina, o išvykstant ir automobilio bagažinę patikrinimui gali tekti atverti.
Manoma, kad Dieveniškės įkurtos XIII amžiuje kaip įtvirtintas kaimas, skirtas atremti vis didėjantį mongolų-totorių pavojų. Dieveniškių pavadinimas pirmą kartą paminėtas XIV a. pabaigoje, anksčiau šiose vietovėse minimas Mingailos kaimas, kuris istorikų laikomas ankstesniu Dieveniškių pavadinimu. Pats Dieveniškių pavadinimas – asmenvardinės kilmės, kilęs nuo Dievenio pavardės. Ši pavardė Lietuvoje jau išnykusi, nors XX amžiaus 4-ąjame dešimtmetyje Šalčininkų apylinkėse dar būta dzūkų Dzievenių.
1433 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis padovanojo kaimą Jonui Goštautui. Nuo to laiko daugiau nei šimtmetį kaimas priklauso Goštautų giminei, iki Stanislovo Goštauto mirties 1542 m., o vėliau sugrįžo į didžiojo kunigaikščio priklausomybę. Beje, Jonas Goštautas kurį laiką turėjo didžiulę įtaką valstybės valdymui. Istorija mena, kad netrukus po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo, vos 13 metų sulaukęs Jogailos sūnus Kazimieras atvyko į Vilnių. Tuomet Lietuvos ponai, turėdami savų motyvų, be lenkų žinios atliko Kazimiero vainikavimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu apeigas. Kazimieras buvo labai jaunas, todėl kraštą už jį valdė ponai su Jonu Goštautu priešakyje. Teigiama, kad protingo Jono Goštauto faktiškai valdomoje Lietuvoje vyravo tvarka ir ramybė.
Stanislovas Goštautas buvo pirmasis Barboros Radvilaitės vyras. Mirė jis vos sulaukęs 35-erių metų, nesulaukęs palikuonių. Stanislovo Goštauto mirtimi pasibaigė Goštautų didikų giminė, o didžioji dalis jos turtų atiteko Radviloms ir didele dalimi nulėmė vėlesnį jų įsigalėjimą.
Sunkus buvo tolimesnis miestelio gyvavimas. Dieveniškės buvo nusiaubtos per Švedų tvaną 1655-1660 m. (anuomet visa Abiejų Tautų Respublika buvo užimta švedų ir rusų, o 1655 m. Jonušo Radvilos pasirašyta Kėdainių unija su švedais, netrukus lėmusi paties Radvilos žlugimą ir mirtį, formaliai buvo išardžiusi uniją su Lenkija) ir per Šiaurės karą 1700-1721 m. (tuomet susivienijus kelioms valstybėms buvo nugalėta Švedija; tai atvėrė kelią Rusijos sustiprėjimui).
Dar sudėtingiau čia gyventi buvo lietuviams, kurių XIX a. pabaigoje valsčiuje buvo apie 5,5 tūkst., tačiau miestelyje jų geriausiu atveju gyveno vos pora šimtų. Nors nuo 1866 m. Dieveniškėse veikė pradžios mokykla rusų kalba, o nuo 1898 metų savąją mokyklą turėjo ir žydai, tačiau tik 1908 m. atsirado pirmosios lietuviškos mokyklos užuomazgos – žiemos kursai. Pamaldos bažnyčioje nuolatos vykdavo lenkų kalba, o prašymai bent retkarčiais mišias laikyti lietuviškai buvo bevaisiai. Maža to, aktyviausiai to prašydavę lietuviai buvo engiami ar net persekiojami. Situacija pagerėjo tik 1906 metais, kuomet pagaliau sulaukta kunigo lietuvio.
1912 metų gaisras ir greitai po jo prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas beveik sunaikino miestelį – jame beliko vos 700 gyventojų, o Kaizerinės Vokietijos okupantai iškirto didžiąją dalį miškų. Prieškarinis gyventojų skaičius buvo pasiektas tik apie 1930 metus, vėl gi, didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai. Po truputį tarpukariu įsivyravusi sąlyginė ramybė truko neilgai. Nors ir tos ramybės metu pasitaikydavo incidentų, pavyzdžiui, istorijoje išliko įrašas, kad 1936 m. net iš kitų parapijų į Dieveniškių bažnyčią atvykę žmonės trukdė paskirtu laiku lietuviškai giedoti.
1939-1940 m. Dieveniškių valsčius Stalino buvo priskirtas Baltarusijai, vėliau – tuomet jau sovietinei Lietuvai. Apskritai, šios vietovės prijungimas prie Lietuvos yra apaugęs gandais. Keliamos įvairios versijos, pradedant nuo to, kad braižant sienas ant žemėlapio gulėjo Stalino pypkė, kurios niekas nedrįso pajudinti, baigiant tuo, kad reikiamu laiku suveikė šių kraštų lietuvių aktyvistų pastangos. Bet vėl gi, Dieveniškėse lietuvių tuomet buvo mažuma, o ir ją, kaip ir kitus Dieveniškių gyventojus netrukus palietė Stalino represijos ir trėmimai. O šie netrukus nublanko prieš vokiečių vykdytas žydų žudynes...
Karui baigiantis miestelį kojomis minkė kas tik norėjo. Nuo 1943 metų čia nuolat lankėsi nedraugiški baltarusių partizanai, 1944 m. visą Vilniaus apygardos štabą čia įkūrė Armija Krajova, kuri be pagrindinio priešinimosi hitleriniams okupantams, laikas nuo laiko terorizavo ir vietinius lietuvius. Netrukus vyrus pradėjo varyti į Raudonąją armiją, o besislapstančius pradėjo medžioti Stalino baudėjai... Skaudi tautų priešpriešos istorija ir darnių santykių siekis įamžintas 2006-aisiais patvirtintame Dieveniškių herbe, kuriame pavaizduotos dvi sukabintos pasagos simbolizuoja darnų skirtingų tautybių miestelio gyventojų sambūvį, o mėlyna fono spalva – dangaus spalva, reiškianti ištikimybę, išmintį, pastovumą ir sąžiningumą.
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais miestelis vegetavo, o gyventojų skaičius pradėjo augti tik septintajame dešimtmetyje. 1963 m. Dieveniškėse įsteigtas technikumas, šiek tiek vėliau pastatyti vidurinių mokyklų, parduotuvės, apylinkės tarybos ir bendrabučių pastatai. Įsteigus technikumą jame mokėsi 4 grupės po 30 mokinių, iš jų trijose grupėse buvo dėstoma rusų kalba, vienoje – lietuvių. Pirma specialybė buvo plataus profilio traktorininko – mašinisto. 1979-aisiais čia jau mokėsi 731 mokinys – daugiausiai per visą mokyklos egzistavimo istoriją. 1989 metų gyventojų surašymo duomenimis miestelyje gyveno 1337 gyventojai, iš kurių apie 260 laikė save lietuviais, o apie 830 – lenkais. Taigi, sovietmečio laikotarpiu gyventojų skaičius miestelyje padvigubėjo.
Atkūrus nepriklausomybę miestelis atsidūrė didelėje atskirtyje. Ankstesni vietinių maršrutai, tiesioginiais keliais driekęsi į vos už 40 kilometrų esančią Lydą ar už 35 kilometrų esančią Ašmeną, išnyko. Artimiausias didesnis miestas liko už 25 kilometrų esantys Šalčininkai. Ir nors Vilnius plyti vos už 70 km nuo miestelio, tačiau jį pasiekti, ypač neturintiems savo transporto, nėra taip paprasta. Ši atskirtis lėmė didelį gyventojų skaičiaus mažėjimą – 2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis čia gyveno vos 720 žmonių, o kai kurie aplinkiniai kaimai ištuštėjo dar labiau.
Tačiau nepaisant gyventojų skaičiaus mažėjimo ir kai kurių kitų niūrių dalykų (pavyzdžiui, vaiduokliškų degalinės liekanų miestelio pradžioje), šiandien miestelis žydi. Čia vis dar veikia senasis technikumas, dabar vadinamas Dieveniškių technologijos ir verslo mokykla, kurioje dabar mokosi apie 250 mokinių. Veikia čia ir dvi mokyklos: Dieveniškių Adomo Mickevičiaus gimnazija (lenkų kalba) ir Dieveniškių „Ryto“ gimnazija (lietuvių kalba). Jose mokosi šiek tiek daugiau nei po 100 moksleivių. Surasite čia ir parduotuvę, galbūt apsilankymo metu dar veiks ir bent viena kavinė, o pernakvoti už kelis eurus galima technologijos ir verslo mokyklos bendrabutyje.
Ypatingos Dieveniškėse ir kapinės, pasitinkančios įvažiuojančius į miestelį nuo Šalčininkų pusės. Laidojama čia nuo XVIII a. pabaigos, jose galima pamatyti senų ir neįprastų paminklų. Yra miestelyje ir dar vienos kapinės – pietinėje dalyje ilsisi žydų tautybės žmonės. Deja, šios kapinės nyksta – trupa antkapiai, užrašai beveik nebeįskaitomi, kaip, beje, ir daugelyje kitų senųjų žydų kapinių Lietuvoje.
Vis dėlto vykdami į šią Lietuvos ašarą, neapsiribokite vien tik Dieveniškių miesteliu. Aplankykite Dieveniškių istorinio regioninio parko lankytojų centrą Poškonių kaime, kuriame rasite daugiau informacijos apie parką ir gretimas vietoves. O aš tik paminėsiu kelias kitas, mano subjektyvia nuomone, aplankymo vertas vietas: Norviliškių pilis – vienuolynas (XVI a., apipintas legendomis apie paslėptus turtus ir slaptus tunelius), Norviliškių Švč. Mergelės Marijos, Gailestingumo Motinos, bažnyčia (pastatyta 1929 m.), Bėčionių piliakalnis (vienintelis Dieveniškių kilpoje; netoliese esančioje kaimo turizmo sodyboje galima išsinuomoti dviračius), Žižmų akmuo ir netoliese esantis sunkiau surandamas šaltinėlis, paminklas Krakūnų pasienio poste užpuolimo metu žuvusiam pasieniečiui Gintarui Žaguniui, Gaujos mokamasis takas ir gatviniai Žižmų, Krakūnų, Maciučių, Girdžiūnų bei kiti kaimai.
