Kadangi dirbu veterinarijos klinikoje, ten mūsų keliai ir susitiko. Pateko jis į kliniką sergantis, bet tada situacija dar neatrodė tokia prasta. Tačiau jau tada buvo kalbėta apie Ralio migdymą, nesuteikiant jam daugiau šansų. Nors buvo visas pasišiaušęs, šiurkštaus kailio, visiškai neproporcingo sudėjimo, liesas, liesom ilgom kojom – jis vienareikšmiškai pavergė mano širdį. Jau tada mintyse galvojau, kad jei nuspręs jį migdyti, Ralis keliaus su manimi namo.
Jis į kliniką dar grįžo... Grįžo po mėnesio, grįžo pas mane. Grįžo su nuosprendžiu, kad jam nebesuteikiamas dar vienas šansas pasveikti. Turbūt taip buvo lemta, kad grįžo jis būtent pas mane ir kad aš galėjau išpildyti sau duotą pažadą. Bet prieš tai dar mūsų laukė ilga kelionė pasveikimo link. Pasibaigė vasara, prasidėjo ruduo, o jo būklė visiškai negerėjo, šunelis silpo ir nyko akyse. Vienu metu pasiekė kritinį svorį, iš jo buvo belikę tik kaulai ir oda. Klinikoje jį globojo ir juo rūpinosi pasikeisdami visi kolegos, nors būdavo dienų, kai viltis buvo bedingstanti. Visgi gyvenime stebuklų tikrai būna. Po 4 ilgų gydymosi mėnesių jam pavyko nugalėti ligą ir pradėti kabintis į gyvenimą. Šiandien Ralis yra visiškai pasveikęs, priaugęs svorio ir hiperaktyvus. Vardo nekeitėme, palikome tą patį. Ir turbūt pagal jo energijos kiekį nerastume labiau tinkančio vardo. Jis – energijos užtaisas, galintis lakstyti nepailsdamas visą dieną.
Vyras šiam mano sprendimui neprieštaravo, bet namie laukė senasis ir vienintelis iki tol buvęs namų karalius – 11 metų senjoras Bartas. Visiška priešingybė Raliui: ramus, mėgstantis daug miegoti, savarankiškas, šiek tiek egoistas, kuris nemėgsta dalintis nei maistu, nei skanėstais, nei žaislais. Tuo labiau ne itin draugiškas ir kitų šunų atžvilgiu. Bet negali ant jo pykti, jis juk nusipelnęs senjoras. Tačiau nebuvo taip baisu, kaip galvojome. Dabar jau matome jų bendravimo pokytį, kartais pavadiname juos broliais.
Išdaigas krėsti Ralis tikrai moka. Nekalbant apie sugraužtus žurnalus, žvakes, apkramtytas gėles, turbūt įsimintiniausia išdaiga – tai Kalėdinės eglutės nupuošimas. Kasdien žaisliukų ant eglutės būdavo vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai jų neliko. Taip ir išvengėme to nemalonaus atsisveikinimo su Kalėdų eglute.
Nors dar tik 9 mėnesius Ralis gyvena mūsų šeimoje, tačiau jis jau perprato mūsų gyvenimo ritmą. Žino, kada laikas keltis, kada eisime į lauką, kada metas maistui ar skanėstams ir kur jie padėti. Ryte nežadina, kantriai laukia, kuris iš mūsų pirmas atsikels. Ralis sparčiai tobulėja, mokosi naujų komandų ir iš nesutramdomo, neauklėto neklaužados po truputį virsta solidžiu vyruku.
Buvo ir klausimų iš kitų žmonių, kodėl jis, tas, kuris nėra kilmingas? Sulaukdavau ir komentarų, kad negražus, šiek tiek panašus į valkatėlę... Tačiau man jis unikalus. Manau, taip gyvenime buvo lemta, nesirinkau aš naujo šuns, neplanavau net antro turėti, bet tiesiog mes susiradome vienas kitą. Manau, tokios draugystės pačios tvirčiausios.
VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto „neBrisius.lt“ idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje.
Projekto metu fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų ar gatvės, talpinamos jų laimingos istorijos, kurios, tikimės, užkrės vis daugiau ir daugiau žmonių! Prisijunk prie projekto „neBrisius.lt“! Dėl detalesnės informacijos kreipkitės el. paštu info@ggi.lt.