Ar išgyvens, buvo neaišku. Prognozės – 50 proc. Sutikau pagelbėti gyvenamuoju plotu ir padėti surasti pagalbą.Vieną lietingą pavasario vakarą pas mane atvyko Loreta. Išsigandau. Liečiant ją, ji net sudrebėdavo iš skausmo. O balsas... Tas išskleistas garsas... Skausmo kančios balsas...
Ištisas dienas ji tiesiog gulėjo. Eidavau pas ją ir bijodavau, kad jau bus sustingusi... Pora savaičių ieškojau kalvio. Radau. Kalvis Pavelas iš Lietuvos žirgyno „apkarpė“ Loretai kanopas.
O kas toliau? Sąnariai iškrypę, po kanopų korekcijos iš vis nebepaeina... Nesu spec.veterinarė – ką turiu savo žinių skrynelėje, tai menką patirtį ir smalsumą. Masažavau, tvarsčiau kojas, leidau nuskausminančias injekcijas. ŽGA parūpino antistresinius vaistus, vitaminus. Ir taip dirbom dirbom, kol vieną dieną aptvare neberadau nei Loretos, nei rusų ristūnės Princesės... O, pasirodo, merginos kaiman „kermošiun“ išdrožė...
Kai pamačiau bėgančią Loretą, iš džiaugsmo kaip pakvaišėlė šokinėjau, spygavau ir nebežinojau, kam išrėkti džiaugsmingą naujieną. Džiaugiuosi darbo rezultatu. Kažkas minėjo kad Loretą užmigdyti reikia, gal jau pakeis nuomonę... Ar žmogų myli ar gyvūną, vien žodžio „meilė“ nepakanka. Jos išraiška – nuoširdus rūpestis ir atsidavimas.