Įsižeidusi kasininkė bandė kerštauti smulkia grąža

Penktadienį vienoje parduotuvėje tapau vieno gan juokingo incidento liudininke.

Kai prisirinkau krepšį man reikalingų produktų, pajudėjau link kasų. Žodžiu, atsistojau ten, kur buvo ne per daugiausiai žmonių, ir laukiau savo eilės. Tik atsistojusi atkreipiau dėmesį į kasininkę ir prisiminiau, kad ji visą laiką buvo „lėtų apsukų“ ir ne kartą mačiau susigraudinusią ar net verkiančią. Pasitaiko, gal toks žmogaus būdas, būna nelaimės užklumpa...

Priešais mane stovėjo pagyvenusi moteriškė, bet iš pirmo žvilgsnio - gan jaunatviška. O ir balsas pasirodė labai malonus ir nepiktas (kaip kai kurių pensininkių, burbančių kaip viskas brangu ir kaip viskas blogai). Padiskutavom apie šokoladus, paklausė patarimo, kuris skanesnis, tik prašė nesiūlyti su riešutais ir pridūrė: „Visgi aš pensininkė“. Kasoje jau stovėjome kokias 5 minutes, moteriškės kažkas laukė, nes ji labai nerimavo, kad kasininkė labai lėtai dirba, nors prieš mus stovėjo tik du pirkėjai. „Gal mokinė?“ - atsisukusi paklausė manęs.

Patrūkčiojau pečiais, nors ir žinojau, kad ji jau ilgą laiką čia dirba. Priešais mus jau buvo likęs tik vienas pirkėjas. Netrukus jaunatviškajai pensininkei kažkas paskambino, pokalbis nebuvo ilgas, tik papasakojo, kad jau stovi eilėje, tik kasininkė lėtai dirba, gal mokinė, sunku mergaitei...

Po poros minučių prie moteriškės priėjo vyras su moterimi, iš pirmo žvilgsnio sūnus su žmona, tai jie jos laukė automobilių aikštelėje. Kasininkė jau skanavo pensininkės prekes, o sūnus dėliojo pirkinius į krepšį. Moteriškė susimokėjo ir jau laukė grąžos. Pamačiusi, kad kasininkė ruošiasi grąžą atiduoti labai smulkiais pinigais, gražiai jos paprašė, kad taip smulkiai grąžos neduotų.

Tai, ką atkirto pardavėja, labai mane nustebino ir šokiravo „Tai nereikia manęs telefonu įžeidinėti, daug pirkėjų, labai sunku suspėti, ne visi perka prekių už 20 litų“ (tiesa, po šių žodžių vos nepradėjau juoktis per visą prekybos centrą) - ir jau surinkąusi smulkią grąžą su dideliu nepasitenkinimu subėrė atgal į kasą ir padavė jau didesnėmis kupiūromis. Moteriškė gražiai atsiprašė, pasakė suprantanti ją, kad sunku spėti ir greitai pasišalino.

Taigi, tik po kokių 20 minučių priėjau savo eilę, nors prie tos kasos stovėjau tik ketvirta... Kasininkei stengiausi būti maloni, kad nelikčiau ir aš apšaukta dėl nežinia ko...

Atsisėdusi į automobilį apmąsčiau šitą įvykį. Visai be reikalo pardavėja įsižeidė, geriau jau būtų patylėjusi ir sau mintyse tą pensininkę šimtą kartų partrenkusi ar nužudžiusi... Juk moteriškė nieko blogo apie ją nesakė. O kad lėtai dirba, tai pati turi suprasti ir neimti „į galvą“ tokių žodžiu. O jei negali su tuo susitaikyti, tai gal verta pasiieškoti kito darbo, tinkančio tavo charakteriui/būdui?

O ir keršyti pirkėjams už kažkokį ne tokį jau ir blogą žodį, atiduodant visą grąžą beveik vien centais, nėra labai gražu, nors ir centai – pinigai... Žmonės, nebūkit pikti. O, kasininkės, esamos ir būsimos, nesužvėrėkit, išlikit žmonėmis. Ar čia įžeidimas – kasininkė-mokinė?

Pasidalinkite savo patirtimi – esate patyrę ką nors panašaus? O gal teko dirbti paslaugų sferoje ir norite apginti parduotuvės darbuotoją?

Savo mintimis galite pasidalinti žemiau, jeigu norite papasakoti plačiau, rašykite el.paštu [e-mail]: