Vien pernai sukurta ir kino salėse parodyta apie penkiasdešimt lietuviškų filmų, tarp jų – keletas „pirmųjų“, kaip antai pirmasis lietuviškas siaubo filmas ar pirmasis lietuviškas vaidybinis animacinis filmas.
Šiemet Lietuvos kino kūrėjai lėtinti apsukų, atrodo, nežada, tad kino sales vasarį pasiekia šiemet jau antrasis lietuviškas filmas. Šįkart tai – taip pat į „pirmojo“ statusą pretenduojanti Ričardo Marcinkaus ir Simono Aškelavičiaus režisuota komedija „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, kuriai klijuojama dar ir „pirmojo lietuviško nuotykių filmo“ ar net „pirmojo lietuviško vesterno“ etiketė.
Vietinės reikšmės legendomis ir padavimais apipintame Anykščių krašte gyvena du draugai – Saulius (akt. Giedrius Savickas) ir Paulius (akt. Marius Repšys). Vaikinai gyvena ramiai, paįvairindami savo dienas neišradingomis pramogomis. Gyvenimui jie užsidirba pardavinėdami mašinų dalis, kurias jiems tiekia stambus, bet taip pat tik vietinės reikšmės verslininkas Amerika (akt. Evaldas Jaras), turintis dar stambesnį apsauginį Vytuką ir už Vytuką piktesnį šunį. Žodžiu, nuo šio vietinio autoriteto visiems kojos dreba, tačiau kai šis, netikėto gerumo priepuolio ištiktas, dosniai pasiūlo Sauliui ir Pauliui pralėkti per Anykščius prabangiu automobiliu, draugeliai tik susižvalgo, ir paklauso liaudies išminties, bylojančios, kad jei jau duoda – tai imk.
Viskas būtų gal ir neblogai, tik Sauliaus nuotaika sugenda, kai jo mokyklos laikų simpatija Justė (akt. Rita Žliobaitė) atsisako pasivažinėjimo, nes… rengiasi vestuvėms su turtingu gruzinu (akt. Rolandas Dovydaitis). Tačiau tai, žinoma, ne priežastis nešvęsti planuotos šventės Sauliui ir Pauliui.
Problemos prasideda ryte, kai atsigavę po smagios ir gausiai alkoholiu aplaistytos nakties, jie neberanda paskolinto automobilio. O kadangi bėda viena nevaikšto, tai Amerika už pradangintą „Chevrolet“ pareikalauja, kad Saulius ir Paulius apiplėštų traukiniu važiuosiančius vestuvininkus. Alternatyvų norint išsaugoti gyvybes kaip ir nėra, tad Saulius ir Paulius visai netikėtai įsipainioja į labai painią istoriją.
Žinoma, šis filmas – ne gelmės, bet tokiu jis ir nepretenduoja būti. „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ – tai smagi komedija su neblogu, nors dažnai ir nesunkiai nuspėjamu scenarijumi. Dar vienas aspektas, už kurį šį filmą galima pagirti – išlaikomas šioks toks humoro lygis, nenusiritama iki vulgarių juokelių. Be to, filmo kūrėjai sako norėję parodyti, kad, priešingai nei „Zero“ ar „Redirected/ Už Lietuvą“, komediją galima sukurti ir be keiksmažodžių. Tačiau dėl to filmas netampa netikrovišku steriliu vaizdiniu, su kalba, kuria niekas gyvenime realiai nešneka. Anaiptol, viskas vyksta sklandžiai ir natūraliai, o daugiausiai prie to prisideda aktoriai.
O taip, „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ gal vaidybos aukštumomis ir nepritrenkia, bet žiūrovams bent jau pasiūlo natūralius ir įtikinančius personažus. Kaip pasakoja patys aktoriai, jiems tereikėjo „būti savimi“ (nors lietuviams, žinia, „būti savimi“ dažnai tampa kaip tik sunkiausia dalimi). Todėl ir matome paprastus, bet artimus lyg kaimynai personažus. Filme bus progos išvysti aktorius Giedrių Savicką, Marių Repšį, Evaldą Jarą, Ritą Žliobaitę, Rolandą Dovydaitį, Bernadetą Lukošiūtę, Ramūną Cicėną, Rimantę Valiukaitę, Mindaugą Capą, Leonardą Pobedonoscevą, Eglę Gabrėnaitę, Arvydą Dapšį, Balį Latėną ir kitus. Nors dauguma vaidmenų – epizodiniai, tačiau filmo specifika kuria ryškius, nors kartais ir šiek tiek šaržuotus personažų tipažus. Tas pats galioja ir pagrindiniams personažams – iš esmės Saulius ir Paulius atitinka panašaus scenarijaus filmų protagonistus.
Ir nors aktorius Giedrius Savickas ekrane atrodo gerai ir greitakalbe sklandžiai (kai to reikia) beria dialogus, tačiau jo Saulius, kaip personažas labai smarkiai nuo ankstesnėje komedijoje „Kaip pavogti žmoną“ matyto Valdo Bičkaus nesiskiria. Filmą žiūrėti įdomu, nepaisant to, kad scenarijus dažnai yra nuspėjamas (tikrai bus momentų, į kuriuos sąmonė sureaguos signalu „aš taip ir maniau“ arba „tai aišku“, išvydus kokią nors neišvengiamybę).
Yra keletas loginių klaidų, pabaiga galbūt irgi išsprendžiama greituoju paprastuoju būdu, bet iš esmės bendro įspūdžio tai nesugadina. Galbūt kai kam užklius šokia tokia stilių eklektika – komedija su nuotykių filmo ir nežinia iš kur pripaišyto vesterno prieskoniais. O čia jau apsisprendimo laisvė. Žinoma, iki tikro vesterno Sauliaus ir Pauliaus nuotykiams toli kaip iki mėnulio, bet jei laikysimės nuomonės, kad vesternas labiau ne žanras, o atlikimo maniera, pasireiškianti tam tikromis specifinėmis dekoracijomis, tai šiokių tokių vesterno pėdsakų labai norėdami rastume – kad ir tą patį traukinį, kurį šiame filme „vaidina“ istorinis „Siaurukas“. Filme taip pat bandoma truputį pažaisti technine puse – panaudotos kelios skirtingos vaizdo montavimo technikos (nors filmo pradžioje pagreitinto montažo intarpas truputį erzina), kompiuterinė grafika (nors ir labai akivaizdi), skirtingų vaizdo medžiagų kompozicija, įvairūs kameros rakursai. Garso montažas taip pat neblogas. Garso takelis prisideda prie bendros smagios filmo nuotaikos.
„Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ – tai smagus ir neprailgstantis filmas, įrodantis, kad ir be keiksmažodžių ar vulgarių juokelių galima sukurti visai neblogą komediją. Filme, besiremiančiame daugiau mažiau klasikiniu lengvos nuotykių komedijos scenarijumi, nors ir probėgšmais šmėkšteli visa puokštė spalvingų personažų tipažų, kuriuos įkūnija labai natūraliai vaidinantys aktoriai. Ir nors vesternu šį filmą vadinti tikrai per drąsu, tačiau į vienos smagiausių lietuviškų komedijų kategoriją Sauliaus ir Pauliaus nuotykiai tikrai pataiko.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!