Kad senjorams nereikėtų išeiti iš namų, savanoriai padeda įsigyti būtiniausių prekių ir priemonių, suteikia svarbiausią informaciją, psichologinę pagalbą. Lina Kružinauskienė, Vilkaviškio rajono savanorių koordinatorė, kiekvieną savaitę ėmė lankyti tris vienišus senelius.
Sulaukė jautrios žinutės
Įpusėjus trečiai karantino savaitei Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorė L. Kružinauskienė sulaukė ponios Birutės skambučio. Pagyvenusi moteris nedrąsiai klausė apie organizacijos veiklą ir vis dvejojo, ar gali pati prašyti pagalbos.
Aštuntąją dešimtį pradėjusi moteris nėra vieniša. Ji gyvena su vienmečiu sunkiai sergančiu vyru, kurio negali palikti be priežiūros.
„Ji labai kuklinosi, nedrįso prašyti, galiausiai man pavyko įtikinti, kad priimti pagalbą – nieko gėdingo. Močiutė paprašė nupirkti maisto, visus produktus sudiktavo labai tiksliai: duona, batonas, aliejus, margarinas, dešra ir t.t. Prasitarė, kad perka pačius pigiausius, patikinau, kad nieko čia blogo.
Visai savaitei jie su vyru maistui skiria 8 eurus. Už dalį šios sumos paprašė nupirkti nukainuotos mėsos. Aš nesusilaikiau ir iš savo pinigų nupirkau jiems ir geresnės mėsos. Nenorėdama jaudinti nedaviau čekio ir nieko apie tai nesakiau. Žinoma, ji suprato, kad produktų per daug, teko nuraminti, kad viskas čia gerai“, – pasakojo ji.
Savanorės poelgio sujaudinta močiutė netrukus Linai atsiuntė jautrią SMS žinutę: „Ačiū. Maistas būtinas, bet tai, ką Jūs darote yra daug daugiau. Būna, atrodo kad visai daugiau nebegali, bejėgiškumas varo iš proto, bet sutinki Žmogų ir vėl randi jėgų“.
„Yra biednesnių“
„Žinote, kas mane nustebino labiausiai? Kai iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus gavome žinią, kad galime už tam tikrą sumą padėti sunkiai besiverčiantiems seneliams, aš paskambinau Birutei ir paklausiau, ko jiems trūksta? Ji atsakė, kad yra biedniau gyvenančių ir turėtume padėti jiems.
Susigraudinau. Du žmonės maistui skiria vos 8 eurus per savaitę, o prašo geriau padėti kitiems. Vis dėlto įtikinau, kad ir jie verti pagalbos ir nupirkau reikalingų vaistų“, – pasakojo savanorė.
Atvykusią savanorę Birutė pasitiko stovėdama prie vartų ir išlaikydama saugų atstumą, o produktus ir vaistus paprašė palikti kitoje tvoros pusėje. Tuos kelioliką metrų nuo nedidelio namo iki vartelių senjorei nueiti nėra paprasta. Kovą jai turėjo būti atlikta stuburo operacija, kurią dėl karantino teko atidėti.
Atgabentus maisto produktų ar reikalingų priemonių paketus savanoriai palieka įvairiausiose vietose. Vieni seneliai prašo padėti ant šulinio, kiti ant laiptų ar pakabinti ant durų rankenos.
Vis dėlto, L. Kružinauskienė pripažįsta, kad ne visi supranta, jog reikia laikytis saugaus atstumo. Vieniši žmonės vis dar kviečia į svečius, o savanoriams paaiškinus, kad negali užeiti, nusivilia.
„Ir mums, savanoriams, nesmagu. Nuolat lankomus senelius gerai pažįstame, norisi prieiti, apsikabinti, išgerti arbatos ir pasikalbėti. Tačiau, žinoma, to nedarome. Vienišiems seneliams labai trūksta bendravimo, todėl nuolat skambiname, pasiteiraujame, kaip jiems sekasi, išklausome. Tai labai svarbu.
Labai jaučiu jų nuotaikos pokytį, atsirandantį liūdesį. Pavyzdžiui, turime vieną savanorę, kuriai pačiai jau 80 metų, tačiau ji gyvena labai aktyviai, yra įkūrusi pagyvenusių žmonių klubą, režisuoja spektaklius. Prieš Velykas turėjo važiuoti su spektaklius per kaimelius, o dabar viskas sugriuvo“, – pasakojo L. Kružinauskienė.
Noras padėti – iš šeimos
Paklausta, kodėl jai svarbu padėti vienišiems seneliams savanorė sutriko.
„Nežinau. Augau daugiavaikėje šeimoje, o mūsų tėvelis stengdavosi visiems pagelbėti. Kai reikėdavo šieną tvarkyti, pirmiausia, visam kaimui padėdavo, o tik paskui savo sutvarkydavo. Ir sakydavo: spėsim, vaikeli, spėsim. Turbūt taip pašaukimą daryti gerus darbus ir aš perėmiau.
Mes visi tokie. Pavyzdžiui, mano brolis įkūrė nefrologinių ligonių draugiją. Stengiamės, kiek galime“, – pasakojo 53 metų moteris.
Šiuo metu Vilkaviškio rajone dirba pusšimtis LRK savanorių. Karantino metu jie lanko ir padeda beveik 200 garbaus amžiaus žmonių.
„Seneliai, kuriuos lankau nuolatos, visada padėkoja už pokalbį telefonu ar atvežtą pagalbą, o aš visada atsakau: tai jums ačiū. Už tai, kad jus turiu ir už tai, kad galiu padėti“, – kalbėjo savanorė.
Prisidėkite ir jūs, paaukodami pagalbai seneliams, spausdami čia.
Arba prisijungdami prie savanorių rezervo Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, spausdami čia.