Patriotiško jaunimo sambūrio „Pro Patria“ organizuotoje diskusijoje taip pat dalyvavo ir Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai, sąjūdininkai bei Seimo nariai.
„Patriotiškumas yra įsipareigojimas bendruomenei. Nors istoriškai bendruomenės forma kito, jau porą amžių vienintelė reali politinė bendruomenė yra tauta su jos kuriama valstybė. Atsiranda tuo abejojančių, siūlančių įsipareigoti kitokiems vienetams, tačiau kol kas naujo lojalumo objekto paieškos lieka bevaisės“, - diskusijos dalyvių dėmesį atkreipė VU politikos mokslų studentas Vytautas Sinica.
Anot jo, patriotiškumas, kaip įsipareigojimas tautai ir jos sukurtai valstybei, vargiai atsiejami. Patriotas pirmiausiai įsipareigoja būti neabejingas politinės bendruomenės reikalams ir dalyvauti juos sprendžiant. Tačiau toks įpareigojimas kelia pavojų patriotizmą sutapatinti su pilietiškumu, o tautą su vadinamąja pilietine visuomene.
„Vaikantis seną analogiją – sovietmečiu irgi galėjome būti pilietiški, dalyvaudami komunistų partijos veikloje ir paklusdami primestai tvarkai. Tačiau aišku, kad aktyviai domėtis viešaisiais reikalais – politika – nėra gana. Būtinas normatyvumas – atsakymas sau, kas ir kaip turi spręsti politinius klausimus”, - pabrėžė V. Sinica.
Šiandien viešojoje erdvėje pasigirsta pasisakymų, kuriuose priešinama krikščioniška religija ir patriotiškumas. Šių teiginių problemiškumą diskusijos metu aptarė Ateitininkų federacijos ir studentų korporacijos „RePublica“ narys Audrius Makauskas, pabrėždamas, kad pasaulis matė daugybę liūdnų pavyzdžių, kai krikščionybės nepašvęstas patriotiškumas virsdavo zoologiniu reiškiniu.
„Patriotiškumas – pats būdamas dorybė – yra išvestinis iš teisingumo dorybės, liepiančios atiduoti kiekvienam tai, kas jam iš tikro priklauso. Taip ir tėvynei turime atiduoti savo pastangas ir darbą jos kultūriniam ir politiniam klestėjimui užtikrinti. Patriotiškumas yra ne antgamtinis, o prigimtinis dalykas. Bet su žmogaus prigimties ignoravimu, ar juolab bandymais ją išrauti, Bažnyčia nesutinka. Tai liečia ne tik tautos ir tautiškumo dalykus. Šiaip ar taip, tai ne katalikiškuose darželiuose berniukai nuo mažens pratinami vaikščioti su suknelėmis. Vis tik akivaizdu, kad geru patriotu gali būti ir nebūdamas krikščionimi – patriotiškumas yra ne apreikštojo tikėjimo, o prigimties dalykas. Bet štai jei nori būti geru krikščionimi, patriotiškumas jau nėra pasirinkimo dalykas: šią dorybę, kaip ir kiekvieną kitą, būdamas krikščionis, praktikuoti privalai“, - sakė A. Makauskas.
Diskusijos metu dėmesio sulaukė ir abi ta pačią dieną vykusios eitynės Vilniaus Gedimino prospektu. VU politikos mokslų studentas Vytautas Keršanskas teigė, kad Kovo 11-oji tapo paradų diena, kur tiek vienai, tiek kitai pusei atstovaujantys žygeiviai neša žinią, kad būtent jų patriotiškumas yra geriausias.
„Patriotiškumo samprata šiandien skaldoma, kas sukuria dar didesnį visuomenės susipriešinimą ir taip tautai sunkiu metu. Bet liūdniausia, kad šis deklaratyvus patriotiškumas apsiriboja tik šventiniu laikotarpiu, todėl už atrodytų tvirtų šarvų slypi apmaudi tuštuma. Tačiau juk valstybinės šventės negali tapti tik dienos, skirtos deklaruoti meilę tėvynei, o likusieji metai – meilei sau“, - tvirtino V. Keršanskas.
Anot jo, šiandien kairieji Lietuvos intelektualai vis aršiau siekia įdiegti patriotiškumo, kaip įsipareigojimo respublikai ir jos institucijoms, o ne bendruomenei – tautai – sampratą. Pasak pranešėjo, šie intelektualai teigia, kad lietuviai neteisingai koncentruojasi į kultūros ir tapatybės išsaugojimą, vietoje politinių institucijų puoselėjimo ir naujos, paneuropinės, tapatybės kūrimo. Liberaliosios kairės požiūris, jog kiekvienas yra laisvas pasirinkti savo tapatybę, spjauna į visą iki šiol lietuvių kurtą, o šimtamečių okupacijų metu sunkiai saugotą kalbą, kultūrą ir istoriją.
Renginyje atkreiptas dėmesys ir į Europos Sąjungos problemas bei jų aktualumą šiandieninei Lietuvai. VU politikos mokslų studentas Linas Kojala, prisimindamas šiandieninę Graikijos situaciją, pastebėjo, kad ši šalis gali būti suvokiama kaip simbolinis Vakarų klestėjimo pradžios, o šiuo metu - visapusiško dekadanso taškas.
„Valstybė – vienintelė patvari politinės bendruomenės egzistavimo forma – Graikijos atveju jau praktiškai išnyko. Desperatiškai bandant ją išgelbėti laikomasi vienintelio principo: makiaveliškojo „tikslas pateisina priemones“. Demokratija jau paaukota ant aukuro savo pačios gimtinėje. Juk šalį valdo piliečių nerinktas, bet politiniams žaidimams neva atsparus technokratas, Atėnuose bus „dislokuoti“ veto teisę sprendimams turėsiantys finansų stebėtojai iš užsienio, o parlamento rinkimų datą svarstoma paprasčiausiai nukelti. Visa tai vainikuoja groteskas: politiniai lyderiai lyg užsikirtusi plokštelė pabrėžia demokratijos vertybę, nors patys stumia ją į paribius“, - teigė L. Kojala.
Diskusijos dalyvis klausė, ar neatrodo, kad esame tolerantiški priimdami ir garbindami viską, išskyrus tai, kas sukūrė mus pačius? Anot jo, religiniai pamatai pradėti klibinti jau seniai, tačiau dabar atėjo laikas ir Romėnų teisei – kai kurie Vokietijos politikai jau drįsta siūlyti šariato teisę kaip ginčų sprendimo priemonę. „Apie tokio „progreso“ būtinybę kalba net Kenterberio arkivyskupas. Iš kitos pusės, ar tai turėtų stebinti, jei viskas, kas mums liko, yra hedonizmo ir ekonomizmo kriterijai?“, - klausė L. Kojala.
Diskusijos metu kalbėjęs signataras Algirdas Patackas akcentavo, kad į renginį susirinkę studentiško amžiaus žmonės yra pirmoji karta, kuri turės kurti Lietuvą laisvės sąlygomis. „Kelios iki jūsų gyvenusios kartos už laisvę nuolatos kovojo. Tačiau jūsų kartai tenka nemažesnė užduotis - turėsite kurti Lietuvą laisvės sąlygomis“, - sakė A. Patackas.
Renginio metu taip pat kalbėjo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas, signataras Zigmas Vaišvila, visuomenininkas Alvydas Medalinskas, seimo narys Naglis Puteikis. Diskusijoje taip pat dalyvavo Bronius Leonavičius, Romualdas Ozolas, Vytautas Rubavičius, Arvydas Janulaitis, Vytautas Daujotis ir kt.
