Aš – ne išimtis. Savo vyrą, kaip ir visos, laikiau tobulu. Na, gerai, kartais. Ne laikiau, o deklaravau – negeria, nerūko, uždirba, malonus, draugiškas, supratingas... ir... ir... ir be ugnelės akyse.
Iš pradžių maniau, kad be to apsieisiu – juk pinigų yra, namai yra... Ko dar žmogus gali norėti?..
Nelauktai pastojau. Vyrui nesakiau. Nujaučiau, kad jam gali nepatikti... Bet galiausiai prirėmė prie sienos ir pripažinau. Visas gyvenimas prabėgo pro akis – ar paliks? Ar, dar blogiau, paliks be nieko? Bet jis uždavė vieną vienintelį klausimą: „Ar vaikas mano?“.
Gimdymas. Sunkus. Depresija.
Kai po metų pagaliau atsigavau, pradėjau daug daug mąstyti. Iš pradžių nesuvokiau, kaip mane įžeidė iki šiol ausyse skambantis „Ar vaikas mano?“... Vaikas buvo jo, bet tas faktas, kad jis, dirbdamas 23 valandas per parą, drįso priekaištauti man, kad galiu norėti daugiau?..
Pirmiausia nusisamdžiau auklę. Atrodė, na ir kas, kas čia tokio. Sunku tvarkyti 100 kv. m. bute. Paskui ėmiau dažniau išeiti laukan. Grynas oras... Sveika...
Galiausiai supratau, kad noriu, jog tas kaltinimas būtų išpildytas. Ne, antro vaiko nuo kito vyro neturiu. Bet žiedą nustojau nešioti.
Vyras kažkaip sužinojo. Pasiuto. Dar niekada tokio nemačiau. Galiausiai rėžė, kad jeigu ne vaikas, būtų baigta. Trenkęs duris išėjo...
Aš likau apimta trapaus jausmo, kas būtų buvę, jei būčiau giliau įsileidusi mintį apie abortą... Kaip jau sakiau, viskas įvyko netyčia... Bet dabar tas mažas padarėlis buvo mano garantas ir lengviau atsikvėpiau.
Aišku, šiltų jausmų vyrui nebeliko. Per daug įžeista savigarba. Vyrelis irgi pradėjo prašytis į užsienį, kad nereiktų tylėti dviese aidinčiame bute.
Vienintelis dalykas, kuris mane palaiko, kad kiekvieną mėnesį įkrenta atitinkama pinigų suma, kurią sutarėme dar prieš sužadėtuves.
Kartais pagalvoju – gal su manim kažkas negerai? Bet jeigu norisi, vadinasi, reikia...
Aš norėjau kam nors papasakoti šitą istoriją. Žinau, kad Jis jos neperskaitys, neturės laiko šitai skilčiai... Bet net jeigu atpažintų save... tegu žino. Tegu žino, kad gyvena kortų namelyje su popieriniais žmonėmis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.