Gegužės pradžioje pavėluota žinia apie Černobylio AE sprogimą, gandai, netrukus sovietiniai kariniai komisariatai sugaudo atsargos karius ir gyvuliniais vagonais išsiunčia į Zoną. Kur veš nesako, savanorių nėra, pasirinkimas - ten, arba 7 metai kalėjimo.
Atvykę į Zoną vyrai, tapę Likvidatoriais, nelinksmi, jų vienintelis supratimas apie radiaciją – nestovės. O daugiau niekas ir neaiškina.
Tačiau labai greitai gyvenimas vėl tęsiasi, jie juokauja, išdykauja, vykdo užduotis. Prasideda normalus gyvenimas Zonoje. Pusę metų. Tur būt, patys suprantate – be dujokaukių, kartais, pavojingiausiose vietose, su marliniais antsnukiais.
Ko Likvidatoriams niekas nepaaiškino?
kad jonizuojanti radiacija silpnina ir ardo jų ląstelių DNR, jos arba žūva, arba mutuoja į audinius, iš kurių formuojasi piktybiniai navikai;
kad kaulų čiulpų pažeidimai reiškia, kad organizmas nebepasigamina kraujo krešėjimo medžiagų ir su infekcijomis kovojančių leukocitų ir tai yra pusė AIDS;
kad jų ir jų vaikaičių laukia genetiniai pakitimai;
kad be išorinio apšvitinimo yra ir vidinis;
kad ilgalaikis „mažų“ dozių poveikis yra karštų mokslinių debatų tema;
kad radioaktyvus izotopas jodas-131 pažeidžia jų hormonų gamybą, bet, ačiū Dievui, jo radiacija kas 8,1 paros dvigubai sumažėja, blogiau su stronciu-90 ir ceziu-137, kurių spinduliavimas sumažės perpus per 30 metų;
kad yra alfa (α), beta (β) ir gama (γ) spinduliuotės, o pavojingiausios yra alfa dalelės, patekusios į organizmą;
kad po 7 metų didžiausia kraujo vėžio grėsmė, o po 30 metų visų kitų;
Likvidatoriai patys pajuto, kad radiacija turi skonį, suprato, kad nereikia valgyti vietinių vaisių ir Pripetėje gaudyti šamų, kad degtinė padeda nuo radiacijos ir kad jie gelbsti žmoniją.
Po pusmečio, palaidoję besispjaudantį reaktorių po Sarkofagu, jie grįžo į pasaulį, kurio jau nepažino. Jie grįžo sužinoję gyvenimo vertę ir džiaugėsi kiekviena diena. Bet kai kuriuos paliko žmonos, kad jie neužkrėstų savo vaikų radiacija. Kiti žiūrėjo į juos su gailesčiu ir lingavo galvomis. Vienas kitas gavo net tuomečių lengvatų – jam įvestas laidinis telefonas arba suteikta pirmumo teisė už savo pinigus pasistatyti kooperatinį garažą. Trumpą laiką net kompensavo dalį vaistų kainos. Jie gyveno toliau.
Šiandien jie gauna vienkartinę kompensaciją netekę darbingumo ir kuklų pensijos priedą, jei jos sulaukia. Išėjusių šeimos po Likvidatoriaus mirties gauna nedidelę kompensaciją, jeigu specialiai vyriausybinei komisijai įrodo, kad Likvidatoriaus mirtis susijusi su jo buvimu Zonoje... Taip, tai reikia įrodyti.
Likvidatoriai nepasakoja apie Zoną. Tai paslėpta giliai, tai psichologinė gynyba. Likvidatoriai retkarčiais susisiekia su kolegomis. Tai patikrinimas ir pasitikrinimas. Likvidatoriai nežiūri filmo „Černobylis“. Įspūdžiais ir asmenukėmis dalijasi tik iš ekskursijų Zonoje grįžę influenceriai.
Jei sutiksite Likvidatorių, tiesiog pažiūrėkite į akis ir pasakykite jam AČIŪ.