Rašau todėl, kad perskaičius tokį daiktą, kaip Vilio Normano „Masturbacija“, neturėti nuomonės ir jos neišreikšti būtų didis „griekas“.
Šiame romane ne tik minima, bet jis ir pats kvėpuoja didžiule nemeile tuštiems, klišiniams, oriniams, beverčiams žodžiams. Todėl nežinau, ar kalbant apie jį, dera vartoti tokį posakį kaip „nepalieka abejingų“. Dera ar nedera, bet manęs, net ir ne vakar gimusio, jis toli gražu nepaliko abejingo.
Skaitau aš gyvenime, na gal truputį daugiau negu statistinis auksaspalvis retriveris, o kaip žinia gyvūnai, kad ir protingi, skaito ne per daugiausiai. Bet jeigu jau skaitau, tai skaitau kaip reikiant! Susikaupiu, tada atsipalaiduoju, tada vėl susikaupiu, tada susikuriu tinkamą atmosferą ir tada jau pasineriu taip nuoširdžiai, kaip nuo lieptelio į kaimo tvenkinio vandenį paneria ką tik iš Anglijos grįžę ir tėvynės bei visų jos vaisių išsiilgę, apgirtę ir linksmi lietuvaičiai.
Tinkamai atmosferai palaikyti skaitydamas užsidėjau groti Johnny Casho ankstyvąją muziką. A.A. J.Cashas ir V.Normanas kažkuo labai panašūs. Bent man. Gal dėl to, kad itin aukšto meninio lygio kūryboje pas juos abu telpa kasdienės, įdomios, patrauklios ir gal kai kuriais atvejais uždraustos temos – narkotikai, prostitucija, seksas, nusikalstamumas, dvasinė ir fizinė vergija, prievarta, dvasinis ir fizinis kalėjimas, gyvenimo beprasmybė ir t.t. Kitaip tariant, temos, kurias liečiant savo kūryboje ir nemokant gerai balansuoti ties primityvumo-genialumo riba, gautųsi paprasčiausias kūrybinis mėšlas. Tai va, o kai gaunasi ne mėšlas, o labai genialus darbas, tai man labai ir patinka.
Paklausite, tai ar šita knyga tobula? Apsaugok, Viešpatie, ne. Tekste gerokai per daug kitų rašytojų ir mąstytojų citatų (kam jų reikia, kai orginialios pasakotojo mintys genialesnės už jas?), dėl ko kūrinys vietomis virsta niujorkietiško stiliaus akademinio neurotiko filosofiniais pezalais.
Pasakotojas dalį savo laiko skiria absurdiškoms, visiškai nepagrįstoms ir kaip galvos daužymas į sieną beprasmėms dejonėms ir godoms dėl globalizacijos, multikultūralizmo, laisvės, žmogaus teisių, kapitalizmo ir demokratijos egzistavimo. Kvestionuojamas lojalumo, kaip vertybės, tikrumas, grynumas ir prasmė, nepaisant to, kad jis (lojalumas) yra bene vienintelė likusi gryna ir pamatuojama vertybė. Personažas tarytum koks nors tarptautinių korporacijų pastatų langus daužantis hipsteris svaičioja apie tai, jog mes galbūt net nežinome, kad teisinga yra tai, kas teisinga, kad be išankstinio nusistatymo nesugebėtume atskirti kas gera, o kas bloga, kad niekas nesugebėtų nubrėžti ribų tarp melo ir tiesos. Pagrindinis romano veikėjas netgi abejoja moralės, kaip instituto, ar bent jau reiškinio, teisingumu (gal tokia ir buvo idėja – parodyti, kad personažas yra tiesiog profesionaluis svajotojas – abejotojas?)
Nuoširdžiai stebėjausi pirmoje knygos dalyje nuolat kartojamais leitmotyvais apie „jos plaukų ir akių spalvą“. Tie leitmotyvai priminė iki kaulų smegenų įgrisusią 19 a. lietuvių provincijos literatūros neišvengiamą banalybę. O aš juk skaičiau visai ne tai. Skaičiau vieno genialiausių ir išskirtiniausių šiandienos lietuvių rašytojo kūrybą. Bet stebinti, žinoma, visada yra gerai. Knygoje gausu ne tik iš meninės ar filosofinės pusės abejotinų vietų, tačiau ir paprastų faktinių keistenybių.
Pagrindinio veikėjo gyvenimo kompanjonės-bendrakeleivės-sielos draugės vardas yra Kalė. Kodėl vardas būtent toks, jeigu Kalė visiškai neturi jokių kalei būdingų savybių? Romane ji yra tik vargšė apgailėtina, pasileidusi, gyvenimo suluošinta, kvaila auka. Greičiau jau kalės antonimo apibūdinimas. Bet koks vardas jai tiktų geriau, net ir Auka.
Kodėl pagrindiniai veikėjai eina socializuotis ir visų egzistencinių klausimų atsakymų ieškoti į restoranus? Ne klubus, ne pabus, ne barus, ne kabakus, ne picerijas, ne kokteilines, ne kavines, ne loftus, ne sociales erdves, o restoranus? C‘mon, seriously? Welcome back to the 90‘s? Gal dar herojai ir avietinius švarkus dėvi bei plytos dydžio telefonus nešiojasi prie diržo prisikabinę?
Kodėl pabrėžti miestietiškos žaismingos prabangos (!) kultą naudojami „Zara“ rūbai, esantys geriausiu atveju pasaulio drabužių mados kalno papėdėje? Gal čia product-placementas? Gal menama, kad kiekvienas prekinis ženklas, turintis parduotuvių tinklą, yra prabangos garantas? Jei taip, tai nuo akropolių atidarymo Lietuvoje, visi lietuviai skendi prabangoje. O gal čia ir yra didžiausias Absurdistano šalies (kur vyksta romano veiksmas) absurdas, kad net prabanga čia inversuota? Ir kodėl netgi abejotinos ir per sąmokslo teorijų prizmę perleistos pasakotojo medicininės žinios pateikiamos kaip imperatyvas?
Ir nepaisant nieko, kai kurios romano vietos taip stipriai sukrečia ir palieka tokį neišdildomą įspūdį, kad skaitant šiurpsta oda, juokiesi balsu ir džiaugiesi, kad vis dar gali nustebti. Džiaugiesi, kad vis dar yra gyvų rašytojų, kurie unikaliai ir nežinia kokio stebuklo įkvėpti rašo įstabias, nepakartojamas ir beprotiškai taiklias mintis.
Pasakotojas demaskuoja šlykščiausias žmogiškos prigimties (o gal įgimties?) kerteles: „Pinigai ir kvailumas tikrai susiję: abu neįmanomi vienas be kito.“
Personažo lūpose išgirstame skausmingai atvirą ir tiesų „Apverstame pasaulyje kiekvienas vergas atlieka priešingą savo prigimčiai vaidmenį“, verčiantį susimąstyti kuriame – apverstame ar realiame pasaulyje kiekvienas mes iš tikrųjų gyvename.
Knygoje randame net ir vieno sudėtingiausių ir kompleksiškiausių mokslų - žmogaus psichoanalizės - pagrindus, sudėtus į du sakinius: „Prieš miegą išsivemiu – norėčiau išvemti prisiminimus, bet pavyksta tik atsikratyti skrandžio turinio. Pro ausis prisiminimai neišbyra.“
Romano herojus Vilis Normanas, kaip tikras chamas, liepia skaitytojui prisiminti kiekvieną kartą, kai teko sudaryti savęs pardavimo sandėrį: „Kad ir kur bandau patekti – visur prašoma parduoti sąžinę.“
Tekste tiek daug neįkainojamos, neišmoktos ir nesuvaidintos išminties, kad norisi ją berti kaip perlus. Bet to neužtenka. Norint suprasti, geriau vieną kartą perskaityti pačiam, negu ką nors išgirsti tūkstantį kartų.
Knyga buvo tokia įdomi, kad pirmą kartą gyvenime pamaniau, jog puslapių joje yra per mažai. Turiu prisipažinti, jog prieš skaitydamas tokio efekto nesitikėjau.
Šis romanas - šventvagiškas kaip Madonna, slegiantis kaip lietinga diena, gilus kaip Kurtas Cobainas, kandus, pašaipus ir beprotiškai juokingas kaip tikras žmogaus gyvenimas.
Absurdistanas atrodo labai liūdna vieta. Bet pasakotojas teigia, kad Absurdistane viskas yra apversta. Todėl nusiminti neverta – realybėje Absurdistano nėra. Ir ačiū Dievui.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!