Gal būtume to ir nesupratę, jei ne skardus garsas, laikui bėgant vis dažniau pradėjęs sklisti iš špižinių radiatorių, lyg kas šaukštu juos iš apačios daužytų. Be abejo, mažametis vaikas ir mes vaikštome po namus, kita vertus, vienas kambarys - toli nenueisi: virtuvė, vonios kambarys...
Vakarais vaikštant per laminatą gal ir kyla šioks toks triukšmas, bet kai tas vaikščiojimo triukšmas kaimynei kelia pyktį ir dieną, kai iki 18 val. leidžiama klausytis muzikos tam tikru garsu, ko mes net nedarome, pradėjo kilti pyktis ir nerimas dėl 1985 m. statybos nėkart nerenovuotų ir nekeistų šildymo sistemos vamzdžių mūsų name.
Aišku, tai mums leido per tiek laiko suprasti, jog turime ypatingai jautrią kaimynę, bet kai gulint lovoje, tyliai žiūrint (patikėkit, jau žinau, ką reiškia tyliai) filmą šeštadienio popietę tame pačiame ar gretimame aukšte pasigirdo pusės minutės sienos gręžimas, ir tuoj pat sulaukėme „skambučio“ iš apatinio aukšto į mūsų radiatorius, supratom - turim rimtų problemų turinčią kaimynę.
Vėliau ji išdrąsėjo, o gal pasidarė įdomu, kas čia per „milžinai“ virš jos gyvena, kad kai vaikšto, dreba net krištolinės vazos ir stiklinės jos sekcijoj išblizgintoj, tai paskambino vėl, bet šįkart ne į radiatorius, o į durų skambutį. Susipažinom, pasišnekėjom, atrodė lyg jai to ir reikėjo, viskas trumpam aprimo. Jau pradėjom net drąsiau vaikščioti po namus, bet budrumo vis tiek nepraradom, po kokio daikto nukritimo ar garsesnio treptelėjimo į grindis vis atsisukdavom į baltai dažytus mūsų špižinius radiatorius, bet ten - tyla, o tai kėlė didelę nuostabą, kuri tęsėsi apie mėnesį, kol atėjo Šv. Kalėdos, tiksliau, diena prieš Kūčias, kai visi ruošia skaniausius patiekalus.
Mes - ne išimtis. O kokios Šv. Kalėdos be baltos mišraines, kuri mums tapo didžiausiu kivirču su mėnesį nematyta negirdėta kaimyne? Tik įpusėjus pjaustyti virtas bulves su lupenomis pasigirdo skambutis, vėl gi į duris. Atidarius duris ir išvydus tarpduryje tikrai ne šventiškai nusiteikusią kaimynę ir su ja pabendravus, neišlaikiau ir apsikeičiau ne šventiniais pasveikinimais dėl to, jog per garsiai pjaustau bulves. Supratau, jog Kalėdas ne tik Grinčas gali pavogti... Nuotaika sugadinta, grasinimai, jog nuo šiol kvies policiją, buvo nesuvokiami protu. Bet praėjus dar porai mėnesių - skambutis į duris, o už jų - policijos pareigūnai, atvažiavę drausminti „milžinų“, pabrėžiu žodį, „specialiai" trepsinčių ir drumsiančių ramybę. Vėliau sekė pareiškimai policijoje, o mums belieka tik rašyti juos atgal dėl terorizavimo ir dėl byrančio nuo lubų tinko prie radiatorių nuo vibracijos, sklindančios iš apatinio aukšto, stuksenant šaukštu...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo istorija taip pat galite pasidalinti žemiau: