Kai vakare nuėjau pas kaimynę pasiklausti, ar ji įsileis mane į asmeninę erdvę, maloniai nudžiugau – Teresė sutiko su mintimi ir vis klausinėjo, ar rašinį išspausdins koks nors laikraštis. Išlydėdama mane iš savo sovietine dvasia kvepiančio buto, kaimynė priminė, kad rytoj keliamės 6 valandą ryte ir susitinkame pusryčiauti.
Rytas
Trečiadienio naktį ilgokai užsisėdėjau prie kompiuterio, tad keltis buvo tikrai sunku. Šiaip ne taip atmerkusi akis susiruošiau ir neužrakinusi namų durų išėjau pas Teresę. Moteris manęs jau laukė. Tik įžengusi pro duris gavau barti, kad vėluoju dešimtį minučių. „Arbata atšals“, – burbtelėjo. Virtuvėje mane pasitiko žadėtoji arbata ir katinas, tupintis ant šaldytuvo, dengto nėriniuota servetėle. Teresė suskubo iš spintelės traukti batoną ir uogienę: „Rytais mėgstu saldžiau (pavalgyti – K.B.)“, – šypteli. Moteris storu sluoksniu tepa aviečių uogienės ir negirdi mano tylių prašymų sumuštinio neruošti, pasak jos – aviečių uogienės negalima nemėgti, labai sveika visam kūnui. Pasilieku abejones sau ir toliau stebiu moterį.
Paruošusi maistą Teresė sunkokai klesteli ant taburetės, kuri tikriausiai vyresnė nei aš. Tuomet prasideda pasakojimai apie sunkiai savo darbą atliekančius sąnarius, šaltį, gydytojus, kurie nori tik pinigų, ir kitas pasaulio negandas. Bekalbėdama apie savo skausmus Teresė prisimena, kad vaikystėje tekdavo stiprokai pašalti ir tai galėtų būti jos ligos priežastis. Ne, ji kaime negyveno, visą gyvenimą praleido Vilniuje, tik teko keliauti iš mikrorajono į mikrorajoną, iš vieno namo į kitą, iš buto į butą. Jei gerai pamena, kraustėsi aštuonis kartus. Tėtis buvo milicininkas, tačiau ji su mama ir seserimi Marija gyveno gan skurdžiai, dažnai tekdavo kęsti šaltį ir alkį. Nors meilę jautė visada, mama buvo labai gera moteris. Tada ateina eilė trumpam pasakojimui apie motinos meilę ir švelnumą. Kai pakylame nuo stalo, laikrodis rodo be penkiolikos septintą.
Apsirengusi paltu ir užsidėjusi skrybėlaitę, Teresė išeina iš buto, aš seku paskui. Duris moteris rakina trimis spynomis, nes atsargumui ribų nėra. Gerosios Vilties stotelėje įlipame į 12 troleibusą ir važiuojame iki Vinco Kudirkos aikštės. Lėtu žingsniu traukiame Arkikatedros link. Eidama stebiuosi, kad Teresė, nepaisant visų prie pusryčių stalo išvardytų ligų, puikiai vaikšto, nė lazdelės nereikia.
Atėjusios sukame link Šv. Kazimiero koplyčios, čia aštuntą valandą ryto vyksta pamaldos, kurių moteris stengiasi nepraleisti, ir taip kasdien. Kadangi iki mišių turime apie dešimtį minučių, pradėjau klausinėti, už ką meldžiasi Teresė. Senolė meldžiasi už visus, kuriuos pažįsta ar kada nors pažinojo: savo tėvus, prieš šešetą metų mirusį sutuoktinį, kelias likusias drauges, dukrą, kuri ją retai beaplanko, nors gyvena tame pačiame mieste... Netgi kaimynus, o į šią uždarą, vos penketą žmonių sudarančią grupę įeinu ir aš. Mums besišnabždant į koplyčią įeina kunigas, mišios prasideda, Teresė nutyla.
Per pusvalandį trunkančias mišias spėju pasnūduriuoti, o kaimynė išgyvena vienybę su Dievu arba bent taip sako. Vėliau keliaujame iki stotelės ir vėl laukiame troleibuso. Šį kartą sėdame į 14 numeriu pažymėtą ir išlipame Centro poliklinikos stotelėje. Šiandien ilgai lauktas Teresės vizitas pas okulistą.
Eilėje prie kabineto durų susitinkame dvi moters drauges – Angelę ir Oną. Moterys prislopintais balsais plepa apie ligas ir gydytojus, beveik nekreipdamos dėmesio į mane. Kai kalba pasisuka apie kyšius, mano baltaplaukė kaimynė prasega savo rankinę ir iš ten ištraukia saldainių dėžutę – tikriausiai tai padės užsitarnauti gydytojo prielankumą. Eilė beveik nejuda, o man nelieka nieko kito, kaip klausytis moteriškių pokalbio. Ona, pastebėjusi mano įdėmų žvilgsnį, pradeda pasakoti, kad visos susitinka tik čia – poliklinikoje, mat gyvena gana toli viena nuo kitos ir į svečius užsuka tik svarbiomis progomis. Sėdėdama ant nutrintos kėdės koridoriuje stebiu, kaip bėgant laikui kiekviena iš jų įeina, o vėliau išeina pro kabineto duris. Po pusantros valandos mudvi su Terese vėl lūkuriuojame stotelėje. Kitas mūsų lankytinas objektas – parduotuvė.
Įėjusi į parduotuvę Teresė kaipmat suka į nukainotų prekių skyrių. Besirausdama po prekes pagauna mano žvilgsnį ir gūžteli pečiais – už pensiją prabangiai nepagyvensi. Daržoves moteris perka iš kitapus gatvės įsikūrusio privataus pardavėjo. Aukštokas vyras pūstais raudonais skruostais pardavinėja pomidorus, agurkus, bulves ir kitas žemės ūkio gėrybes. Kaimynė tiki, kad jo daržovės augintos ekologiškomis sąlygomis ir nepurkštos pesticidais. Jos pigesnės nei prekybos centre.
Mūsų namas – vos už kelių minučių kelio. Kol kylame liftu, Teresė garsiai galvoja, ką valgysime pietums.
Pietūs
Močiutė mėgsta pietus valgyti lygiai pusę pirmos. Šiandien ant stalo garuoja nedidelis puodas pieniškos perlinių kruopų sriubos ir virti makaronai su pomidorų padažu. Bekramtydama maistą Teresė pasakoja, kad mėsą valgo tik šeštadieniais. Ne todėl, kad tai būtų kokia nors keista tradicija, moteris tiesiog jos neįperka kasdien. Mums bevalgant, taip, valgyti teko ir man, Teresė, kaip ir kiekviena save gerbianti močiutė, nepripažįsta jokių neigiamų atsakymų, susijusių su maistu, šalia kojų trinasi ilgo kailio juodas katinas. Moteris palepina keturkojį šlakeliu pieno ir grįžusi prie stalo tęsia pasakojimą apie savo valgymo įpročius. Ji turi pažįstamą moterį, dirbančią „Carite“ – katalikiškoje organizacijoje, padedančioje vargšams, – todėl kartą per mėnesį gauna maisto davinį. Į jį įeina kruopos, makaronai, keli konservai ir kitos maisto prekės, be kurių tikriausiai neišgyventų. Moteriai atrodo, jog didieji prekybos centrai neapgalvotai didina maisto kainas, todėl paprastam pensininkui sunku išgyventi be paramos iš šalies.
Mums baigus valgyti, Teresė sukrauna indus į kriauklę ir prieš pradėdama juos plauti įjungia radiją. Aparate nustatytas „M1“ kanalas. Aš nustembu ir puolu klausinėti kodėl. Teresei patinka klausytis popietinių laidų vedėjų blevyzgų, ji kartais ir kitų radijo stočių pasiklauso, tik vengia Marijos radijo, juk ir taip ryte būna pamaldose. Sutvarkius virtuvę laukia kitas dienotvarkės punktas – valanda popiečio miego. Aš palieku kaimynę miegoti, o pati išeinu tvarkyti savo reikalų, pažadėjusi grįžti po valandos.
Į 131 butą grįžau prieš laikrodžiui išmušant trečią. Teresė manęs jau laukia. Prisėdusi ant keistą dulkių ir seno žmogaus kvapą skleidžiančios sofos žiūriu, kaip moteris spintoje ieško pirštinių. Po kelių minučių kažkas paspaudė durų skambutį. Paliepusi man apsirengti paltą, senolė sparčiu žingsniu nuskubėjo link durų. Ten laukė mūsų bendras kaimynas Romas su šuneliu. Nors termometro stulpelis rodė apie 11 laipsnių šilumos, Teresė apsivilko šiltą striukę, apsiavė žieminius batus ir išeidama pro duris pasičiupo ant staliuko koridoriuje numestas pirštines. Mūsų laukė kasdienis kaimynų pasivaikščiojimas.
Romas – septyniasdešimt šešerių metų senukas. Susikūprinęs, su kelias savaites neskusta barzda ir nešukuotu kuokštu plaukų pakaušyje. Vyras tylus, mažakalbis, tačiau, Teresės teigimu, turi labai gerą širdį ir visuomet padeda, kai jai būna kokia nors bėda. Kartu su Romu gyvena dvylikos metų sulaukusi mažaūgė kalė Mirta, Teresė juokauja, kad tiek šuo, tiek senukas vienodo amžiaus, vienintelis skirtumas, kad Mirta pasaulio jau nebemato, o Romo regėjimas gana geras ir akinių prireikia tik skaitant. Mums bevaikščiojant lėtu žingsniu, daugiausia kalbėjo Teresė, moteris pasiguodė dėl prieš pusmetį sugedusio lifto ir kad vis dar moka už jo taisymą, pyko, kad viršutiniuose namo aukštuose gyvenantys vaikinai spjaudo tame pačiame suremontuotame lifte, skundėsi, kad išmetamų šiukšlių bildesys vamzdžiu girdėti net naktimis. Kai išliejo visą nepasitenkinimą, ėmė kalbinti Romą, kuris per visą jos monologą tik linkčiojo galva ir nė žodžio neištarė. Romas šiandien buvo nekalbus, gal kad aš vaikščiojau drauge, o gal dėl šalto vėjo ir retų lietaus lašų – taip ir nepasakė.
Į Teresės namus grįžome po valandos. Moterėlė tik nusimetusi striukę griebėsi kaisti arbatinio ir šildyti ne tik mano, bet ir savo sušalusio kūno šiltu gėrimu. Kai liepžiedžių arbata buvo paruošta, susėdome svetainėje prie televizoriaus. Močiutė jau gerus porą mėnesių vėl gali džiaugtis kalbančia dėže, nes pas ją buvo atvykę skaitmeninės televizijos „Gala“ darbininkai ir su didele nuolaida prijungė skaitmeninės televizijos priedėlį. Kaip pati sako – spalvos atrodo gražesnės ir ryškesnės, o kaina per daug nesikandžioja. Tik kol kas Teresė žiūri keturis kanalus, kitų įsijungti nelabai moka, bet jai jų ir nereikia, užtenka tiek, kiek yra.
Per LNK pažiūrėjusios keletą melodramų vėl pradedame kalbėtis. Šį kartą apie Teresės vyrą Antaną. Jis mirė prieš šešerius metus, nuo tada Teresė kasnakt prieš miegą pasikalba su jo dvasia danguje, mat tiki, kad šis ją stebi ir girdi. Antanas buvo gražaus stoto, gero veido ir, svarbiausia, kultūringas, ramus. Su alkoholiu bėdų neturėjo, o išgėręs niekada netapdavo agresyvus, dažniausiai padauginęs eidavo miegoti. Tik širdis buvo silpna, patyrė keletą priepuolių, paskutinis jį ir pražudė. Šiuo metu jo kūnas ilsisi Sudervės kapinėse, jas Teresė aplanko bent kelis kartus per mėnesį. Stebėjau kalbančią močiutę ir su kiekvienu žodžiu apie velionį vyrą jos mina kito nuo švelnios iki didelio liūdesio slegiamos. Sunku įsivaizduoti, ką reiškia prarasti žmogų po daug kartu nugyvento laiko.
Sieninis laikrodis svetainėje rodė beveik pusę septintos, Teresė perjungė kanalą – laikas žinioms.
Vakaras
Moteris naujienas stebėjo tai susikaupusi, tai su šypsena, tai sunerimusi. Didžiausią nerimą jai sukėlė pranešimas apie Kaišiadoryse nužudytą taksi vairuotoju dirbusį vyrą. „Jau niekur nebegalima jaustis saugiai, tie narkotikai jaunus žmones daro piktais gyvuliais, baisiau nei degtinė...“ – išklausiusi naujieną reziumavo Teresė. Paklausiau, ar ji jaučiasi saugi savo namuose. Atsakymas neigiamas. Spynos saugumo jausmo nesuteikia, kai aplink vieni kitus žaloja ir žudo. Niekada nežinai, kada ateis tavo eilė. Liūdna girdėti, kad senas žmogus neturi saugaus prieglobsčio, kur nuo visų pasaulio negandų pasislėptų.
Pranešėjai prakalbus apie naujienas iš užsienio, pamaniau, kad Teresė pradės pasakoti kokį nors dar vieną prisiminimą. Klydau. Ji, suraukusi žilus antakius, pro akinių stiklus stebėjo televizoriaus ekrane besikeičiančius vaizdus. Kai pasiteiravau, ar domisi užsienio naujienomis, močiutė linktelėjo, o kaip kitaip, pasaulis Lietuva nesibaigia. Pasirodo, mano kaimynė domisi ne tik kriminalais, bet ir politika, ekonomika. Nepuola visų išgirstų dalykų kritikuoti, greičiau apsvarsto, ar gerai daro valstybių galvos priimdamos vienus ar kitus sprendimus. Tik sportas senolės nedomina, tuo metu, kai ekrane pasirodo reportažas apie Lietuvos krepšininkų sutikimą, ji lėtu žingsniu traukia link virtuvės virti dar arbatos.
Grįžusi prieš pat prasidedant orų prognozei, ant stalo, dengto nerta staltiese, stato du garuojančius puodelius. Šį kartą – juoda arbata su citrina ir medumi – kvepia skaniai. Iškart po orų pranešėjos atsisveikinimo Teresė spaudžia pirmu numeriu pažymėtą nuotolinio valdymo pultelio mygtuką. Laikas „Panoramai“, čia geriau žinias papasakoja, daugiau detalių pateikia. Peržiūrime ir „Panoramą“, o po jos laukia miego metas.
Senolė išleidžia mane pro duris prašydama dar kurią dieną aplankyti. Grįžtu į savo butą ir galiu tik įsivaizduoti, kaip miegui pasirengusi močiutė čia pat, už sienos, guli lovoje ir mintimis kalbasi su vyru. Įdomu, ar paminėjo, kad dieną praleido su manimi?