Techninė dalis. Nerašiau tai, kas ir taip visiems žinoma. Tačiau turiu pastebėjimų ten, kur, mano manymu, žmonės dažnai prašauna.
Gyvenamasis plotas
Matau, kad žmonės, patyrę nelaisvę, paskui daug dešimtmečių metasi į diametraliai priešingą pusę. Kalbu apie lietuvių polinkį statyti didelio ploto namus. Ir matau, kad nuo 90-tųjų metų statomų namų plotai statistiškai sumažėjo gal tik trečdaliu, tačiau vis vien yra žymiai didesni nei turtingose Europos valstybėse.
Asmeniškai aš nelabai suvokiu, ką dviems žmonėms veikti kad ir 150 kvadratinių metrų name, kuriame gal tik pusvalandį ryte pageri kavą ir praleidi porą valandų vakare. Jei dar paanalizuotume, ką tas porą valandų veiki, tai akivaizdu, kad pusantros iš jų praleidi arba dviejuose kvadratiniuose metruose prie kompiuterio arba keturiuose kvadratiniuose metruose priešais televizorių. Tokie prabangos dalykai kaip svečių priėmimas arba trys miegamieji tikrai nebūdingi mokančiam skaičiuoti vokiečiui ar amerikiečiui.
Svečiai vaišinami kavinukėje, o nakvindinami viešbutyje arba 12-15 kvadratų svečių namelyje. Toks atskiras svečių namelis ir pačiam svečiui dažnai yra žymiai priimtinesnis nei bendra erdvė su šeimininkais. Tikrai dideli sambūriai būna gal tik kartą per metus ar net rečiau. Ir kavinukė vakarui kainuoja šimtus kartų pigiau nei statyti ir išlaikyti tokius didžiulius plotus. O trims ar keturiems bičiuliams erdvus kiemas, terasa ar 30 kvadratų salė – pakankama erdvė. Be to, darbe praleidžiame daug daugiau laiko, nei namuose (atmetant miegą). Taigi, matyčiau finansų srauto iš buitinių patalpų į darbinę veiklą logiką.
Labai svarbu, kokia yra mūsų darbo aplinka, priemonės, erdvės. Deja, lietuvaičiai dar labai dažnai tupi keturiuose kvadratiniuose metruose jo biuro erdvės ir gyvena septyniasdešimtyje kvadratinių metrų asmeninės erdvės vienam žmogui. Praplečiant šią temą, lietuviai dažnai linkę ignoruoti ir nutylėti darbo santykių ir darbo aplinkos problemas ir kiek laisviau atsikvėpti tik savo namų aplinkoje. Tačiau tai jau kita tema. Bus šia tema dar vienas mano straipsnis per artimiausius porą mėnesių.
Bendra man nepatinkanti tendencija – žmonės problemas (ypač darbines) ne sprendžia, bet nuo jų stengiasi izoliuotis. Ir yra linkę manyti, kad už tai atsakingi ne darbuotojai, bet darbdaviai. Dažnai – ne tik nekorektiški, neprotingi, bet net ir išsigimę. Manau, kad būtent čia yra rakštis mūsų pade, neleidžianti mums darbe bėgti taip pat sparčiai kaip vokietukui. Ir manau, kad būtent tai yra taip patrauklu darbštesniam lietuviui kokioje Anglijoje ar Švedijoje. O pinigai – tik pasekmė. Jie visada ateina kiek vėliau, bet tikrai ateina, jei darbo santykiai yra normalūs.
Teritorija. Keista, bet ir čia matau lietuvių mentaliteto keistenybes. Dviejų šimtų kvadratų namas aštuonių arų sklype. Iki kaimyno monstro – vos septyneri metrai. Automobilių stovėjimas tragiškas. Pievelės beveik jokios. Apie kažkokią kalvelę ir puikiais vaizdais atsiveriančią aikštelę jos viršūnėje net kalbos būti negali. Tiesiog nėra vietos. Kuo toks namas skiriasi nuo daugiabučio, jei pro langą matai tik savo tvorą ar kaimyno sieną – nesuprantu. Juolab, kad kaip jau rašiau, eritorija – tikrai nėra brangus malonumas.
Rūsys. Reikalingas daiktas. Bent jau man. Kur kas reikalingesnis nei antras aukštas. Pastarasis vien laiptams prašo 6-8 kv.m ploto per abu aukštus ir dar pačių brangių laiptų. Ir vis vien tas antras aukštas – tik miegamasis. O taip įrengiant ten reiks ir atskiros vonios, ir tualeto. O užmigti taip malonu tiesiog už kelių metrų nuo salės, kur snausti tiesiog prie TV pradedi, ir moterytė šalia virtuvėje sukinėjasi.
Taigi, manau, kad dukart geriau ir pigiau šiek tiek didinti vieno aukšto plotą to antro aukšto išvis atsisakant. O rūsys – patalpa, kur žiemą vasarą turėsite pastovią temperatūrą. Bus daugybė daiktų, kuriems tokia ji reikalinga, produktų. O kainuoja rūsys tik pusmetriu gilesnius pamatus ir perdangą. Taigi, apie 250-300 litų (72,4-86,9 eurų) už kvadratinį metrą.
Be to, labai patogu per rūsį išvedžioti visas inžinerines komunikacijas ne tik namui, bet ir atšakas į kitus pastatus. Greita, patogu. Jos visad bus atviros ir akivaizdžiai matomos, jei kils kokių problemų. Jei komunikacijų atvirumą paverstumėte pinigais, na, ne mažiau 1000 Lt (289,6 eurai). Dar tiek pat išlošite kitur panaudoję iš rūsio iškastą žemę. Dar tūkstantėlis. Taigi, rūsio kvadrato kaina realiai bus tik apie 200 Lt (57,9 eurų).
Norint gerai įrengti ir turėti visada sausą rūsį, tiesiog būtina po jo betoninėmis grindimis įrengti visą drenažo sistemą, suvestą į pačiame rūsyje įrengiamą šulinį. Tačiau tai jau tikrai nebrangu. Valanda darbo šuliniui ir valanda drenažui. Bendra papildoma suma – iki 400 Lt (115,85 eurai).
Mikroklimatas. Šildymas. Katilinė. Dauguma savininkų kaip vieną iš centrinės šildymo sistemos argumentų pateikia klimato name stabilumą. Vanduo akumuliuoja daug šilumos. Tačiau to vandens kiekis šioje sistemoje – vos keli šimtai litrų, kai sienų ir grindų masė viršija šimtą tonų. Taigi, kas akumuliuoja daugiau, lyg ir akivaizdu. Tačiau statyboms naudojant visokius pigius išlengvintus akytbetonius, ta masė prarandama keletą kartų. Rezultatas – kol šildote, lyg ir šilta, tačiau pakanka pečių užgesinti keletui valandų ir temperatūra kraupiai krenta.
Tuomet ieškoma sprendimų visokiais automatiniais katilai, mokant už granules dvigubai didesnes sumas ir tokiu būdu keliskart permokant tai, kas buvo sutaupyta statant sienas. O tiems katilams dar reikia papildomo ploto, kas irgi savo pinigėlių paprašo.
Taigi, taupymas vienoje vietoje (kalbu apie sienų masę) paprašo devynsluoksnių investicijų kitur. O jei dar įvertintume tvirtinimo ant tų išlengvintų sienų problemas, per daug dešimtmečių jos jums taip atsirūgs, kad prasikeiksite, bet pakeisti nebegalėsite. Šiek tiek tame mikroklimato stabilume dalyvauja ir šildomos grindys. Tačiau patys spręskite – jei sienų masė yra 100 ar 150 tonų, o grindys – tik 10 ar 15 tonų – tiek jos tame ir tedalyvauja. Ta pati istorija – ir su į židinių konstrukcijas kraunamais akmenimis. 200-300 kilogramų. Tiesa, tie kilogramai ten žymiai efektyvesni, nes židinys įkaista labiau, nei sienos. Bet neperdėkite to efektyvymo.
Alternatyvi energetika. Visi puikiai matėme, kokia banga saulės energetikos per Lietuvą persirito. Valstybė supirkinėjo tokią energiją trigubai didesne kaina nei pardavinėjo. Ši šėryklėlė dabar jau „patrumpinta“ ir į šią sritį tikrai nemažai pinigėlių sukišusiems ateina nelengvos pagirios.
Pagiringąsias galvas dar labiau skauda suvokus, kad saulėtų dienų per metus turime ne daugiau kaip 70-80, o saulei vos už debesėlio užslinkus saulės jėgainių pajėgumas krenta 20-30 kartų. O naktį saulė, kaip žinote, nešviečia išvis. Į buitinę 10 kvadratų saulės jėgainę investavus apie 30 tūkstančių, deja, per metus iš jos negausite energijos daugiau kaip už tūkstantį litukų (289,6 eurų).
Tačiau vėjas pučia ir naktį. Ypač – pajūrio krašte. Iki 10kW vėjo buitinei jėgainei nereikia nei jokio projekto, nei derinimo, ir pasistatyti tokią galima su triskart mažesnėmis investicijomis, nei analogiško galingumo saulės jėgainę. Vėjo jėgainės „efektyvioji“ zona prasideda nuo 6 m/s per sekundę vėjo greičio. Intervalas 0 tarp 8 ir 12m/s yra pats efektyviausias. Tikrai toks vėjas Lietuvoje ne retas. Taigi, suma sumarum, investuojate triskart mažiau, o gaunate triskart daugiau. Be to, vėjo jėgainė namo šildymui pati efektyviausia tada, kai jos labiausiai reikia – pučiant stipriam vėjui. Saulės gi – kai ir taip šiltai šviečia saulutė.
Vėjo jėgainių problemos prasideda, jei norima, kad tai būtų vienintelis energijos šaltinis. Tuomet reikalingi labai galingi dukart tiek kainuojantys akumuliatoriai, inverteriai, kontrolės blokai ir t.t. O jei dar panorėsite šią energiją valstybei parduoti, mažiau kaip 30-50kW jėgainė kažin, ar bus racionali.
Kiekvienuose namuose yra puikus energijos akumuliatorius – boileris. Vanduo geba sukaupti daugiausia energijos iš visų gamtinių kūnų. Žymiai daugiau net už geležį. Tokį boilerį sujungus su grindiniu šildymu ar radiatoriais, galite turėti tikrai labai pigų palaikomąjį šildymą ir karštą vandenį vos ne už dyką. Vėjo jėgainių resursas – 20 metų. Po to tik guoliukus, tekainuojančius keliasdešimt litų, pakeisti tereikia.
Dabartinės jėgainės – ne kolektorinės ir pagamintos iš labai galingų nuolatinių magnetų. Jose beveik nėra dylančių detalių. Techniškai irgi įrengiamos gan paprastai. 3 metrų gylio, 60 cm diametro gręžta duobė pripilama betono, kur įbetonuojami keturi srieginiai strypai. Žemės paviršiuje šis pamatas plačiau pabetonuojamas su akmenimis. Prie srieginių strypų sukamas gatvių apšvietimo stulpas nupjauta viršūne (nes per ilgas) ir ant jo montuojamas generatorius su sparnuote. Nutiesiamas kabeliukas stulpo viduje ir po žeme iki namo. Viskas. Triukšmingumas? Tik 45dBa. Jei atmestume spekuliavimus skaičiais (mat dažnai manoma , kad 45dBa yra pusė 90dBa garso, kas iš tiesų yra kraupiai triukšminga), reiktų žinoti, kad garso skalė yar logaritminė ir kiekvienas vienetas reiškia tiek pat kartų stipresnį garsą.
Taigi, skirtumą tarp 45dBa ir 90 dBa gausite 45 kartus stipresnį garsą. Linksma, ar ne? Gal prieš skiedžiant nesąmones reiktų žinoti, kad priklausomybės būna ne tik tiesinės. Iš vėjo jėgainių zonų pasitraukia kurmiai? Žiauru. Ir kaip ten žmogus išgyvena? Tai kad kurmiai pasitraukia ir į žemę įbedus šatrelę ir ant jos kolos butelį užmovus. Jie labai jautrūs mikrovibracijoms. Jų jautrumas yra jų medžioklės organas. Žmogus juk sliekų, tikriausiai, iš klausos nerenka, ar ne?
Pagalbinės patalpos. Beveik visi be išimties lietuviai namą stato su garažu. Tačiau nepažįstu nei vieno, kuris tame garaže laikytų automobilį. Automobilis sukurtas laikyti atvirame ore, geriausia – pastogėje. Tuomet tą garažą bando bent iš dalies naudoti kaip sandėliavimo patalpą. Tačiau kadangi nenori prarasti galimybės tą automobilį bent kartais garažan vis dėlto įvaryti, sandėliuoja tik ant lentynių devyniais aukštais pasieniais, ir, norėdami palikti praėjimus tarp lentynų ir automobilio, kaip sandėliavimo patalpą garažą turi ir nepatogų ir menkavertį. Kaip automobilio remonto patalpą garažą naudoja retai ar išvis nenaudoja.
Dirbančiam žmogui tam nėra laiko. O paskaičiavus garažo kainą, serviso paslaugos kainuoja dešimtis kartų pigiau. Taigi, garažas, kuris kaip dažnai būna, kai norima vienu šūviu daug zuikių, yra nei viena nei antra nei trečia. O suma nemaža. Savo namelyje vietoje garažo padariau 15 kvadratų nešildomą ūkinę patalpą, kuri kartu yra yra ir boilerinė ir elektros skydinė ir motociklinė žiemai, ir atskirą pastogę automobiliui. Bendra tokia sprendimo sąmata maždaug dvigubai pigesnė nei garažas.
Kaip jau tikriausiai supratote, manau, kad pagalbinių patalpų prie namo reikia žymiai daugiau nei gyvenamųjų. Įvairių pastogių, ūkinių ir t.t. Mano gyvenime labai reikšmingas yra hobis. Tai – ir laivelis, ir motociklai, ir dviračiai, ir metalo apdirbimo įranga. Tose sultyse verdu nepalyginamai daugiau laiko, nei prie televizoriaus ar už stalo. Ir namas, teritorija veikliam žmogui yra tiesiog būtinybė. Pirmyn , vyrai, iš tų sausakimšų daugiabučių!
Technologinė dalis
Panagrinėsiu keletą temų, kuriose, manau, šiek tiek susigaudau. Jei matysiu, kad bent penktadalis lietuvaičių domėsis, o ne tik „durnins“ (iš mūsų brolio tai jau tikrai daug), rašysiu lygiagrečiai statyboms savo atradimus ir toliau.
Pamatai. Skubėjau. Pamatus iškasiau tik paskutinę rugsėjo dieną. Kvalifikuotų patarimų gauti, oi, kaip sunku. Internete straipsnių lyg ir pilna, tačiau beveik visi nuo pirmo iki paskutinio yra paviršutiniški, labiau problemomis gąsdinantys ir paslaugas siūlantys, nei patariantys. Dar bjauru buvo tai, kad nei vienas, į ką kreipiausi, nepasakė, jog nežino. Pataria visi ir drąsiai. Nuomonės liejasi laisvai. O kaip norėčiau jau dabar, visa tai jau savo rankomis padaręs, dar kartą paklausti jų, kuo jie argumentuoja savo tokią ar kitokią nuomonę... Deja, kažkiek pataikė su patarimais tik vienas bičiulis, kuris jau tris namus savo rankomis pastatęs buvo. Aivaras. „Respect“. Prekybininkų patarimai labai nuvylė. Toks įspūdis, kad jie atlieka tik pardavimo ir sąskaitų išrašymo automatų funkcijas.
Taigi, patarėjai patarė pamatus šiltinti iš išorės 10 cm ekstrūdiniu (kiti vadina ekstrūziniu) polistirolu, iš apačios ir vidaus po 5 cm. Kartu šis gan tvirtas polistirolas, sumontavus aibes visokių standumo skersinukų atlieka ir klojinių funkciją. Tiesa, iš pamatų vidaus jį teko pastiprinti 12 mm OSB. Ir iš tiesų požeminėje dalyje šis polistirolas, apipiltas žvyru, atlaikė gan neblogai. Tačiau kas darėsi su apie 50 cm aukščio antžemine dalimi pilant pamatus, kraupu net apsakyti. 10 cm polistirolas, tarp kuolų esant apie 70 cm, atstumui tik šiek tiek išlinko. Tačiau 12 mm OSB – tragedija. „Išvarė“ tokius pilvus ir taip viską suplėšė, kad pamatų pylimo pabaiga man buvo košmaras.
Kuolų skersinukai šaudo kaip iš patrankos. Skiedinys virsta lauk. Pilvai pučiasi po 5-10 ir daugiau centimetrų. Skiedinys pradeda kietėti. Viską reikia bandyti kažkaip skubiai atspausti. Kuolų nebeturiu. Lekiu pirkti. Paskui iki vėlumos vis pavibruojant spaudome „dankratais“ (kėliklis), įrežę visokias įmanomas atramas, kol suprantame, kad daugiau padaryti jau nieko nebegalime. Skeidinys kietėja.
Skaudi pamatų pylimo pamoka nenuėjo veltui. Perdangą išpyliau per 30 min. be menkiausios problemėlės.
Esmė ta, kad 1 metro aukščio betono stulpas spaudžia maždaug 0,2 kg/kv.cm jėga. Ir į šonus taip pat. Taigi, dvi tonos į kvadratinį metrą. Iš čia lengvai galite pasiplanuoti kokios jėgos plėšys jūsų klojinius.
Kaip jau pasakojau, pamatus iškasė spalio mėnesį. Apie dešimt dienų orai buvo gan palankūs. Dirbant vienam, pamatų klojiniai judėjo gan lėtai. Pasipylė poros dienų trukmės lietus. Grįžęs radau pamatus nebe tokius gražiai stačiakampius, o panašesnius į piltuvėlį. Sienos slinko dar porą dienų po lietaus. Ypač – iš viduriniosios pastato dalies, į kur kažkodėl „bobkatininkas“ (krautuvo vairuotojas) labai jau daug molio sukrovė. Kasiau tą pliurzą ir ji vėl slinko. Molis bjauriai nepaleidžia kastuvo. Iškėlus virš dviejų metrų tenka kažkaip jo atsikratyti. Tikrai nelengva. O į pamatus tikrai ne tona ir ne dvi suslinkusios. Mažiausiai dvi dienas po lietaus kariauju su dievu. Paskui vėl judu pirmyn.
Užpylus klojinius žvyru, slinkimas sutoja. Tačiau kaip iškabinti tą pliurzą iš vos 30 centimetrų pločio šachtos – daktarinės disertacijos, tik su kastuvu vertas darbelis. Kasiau ir verčiau akmenis. Paskui pyliau žvyrą. Po lietaus vėl užslinkdavo. Vėl kasiau – ir vėl akmenų. Galop sukėliau lygį sausu žvyro – cemento mišiniu ir vandens plūdimas lyg ir pasidavė. Pilant pamatus betoną atvežę darbininkai pasakė, kad į tą vandenį buvo galima išvis numoti ranka. Skystas betonas jį tiesiog išstumia ir problemų jis nekelia. Iškasęs rūsį radau, kad sausas mišinys, kuris buvo gerai sutrombuotas, pagimdė visai kokybišką betoną. Tačiau kur trombavimas nors kiek sušlubavo – gavosi brokas, tad palei rūsio sienas iš vidaus iki pat pamato apačios ir iš dalies pasikasus po juo teko išpilti papildomą apie 12 cm pločio ir apie 30 cm aukščio bortą.
Jei darysiu dar vienus pamatus (tikrai darysiu), dabar darysiu visai kitaip. Visai nereikalingas joks pamatų šiltinimas. Veltui mėtomi pinigai. Jei eitum tokiu keliu, galima dar apsikasti ir apsišiltinti kokius porą arų žemės aplink namą. Aišku, kad bus šiltesnis namas. Tačiau tai, manau, tikrai nėra racionalus kelias. Racionalus kelias yra ne pamatą nuo grunto šiltinti (labai didelis izoliacijos plotas ir labai brangios medžiagos), bet izoliuoti sienas nuo iš pamato einančio šalčio. Kasate 30 cm pločio kaušu 1,3 m gylį ir kiek padailinę kastuvu jau kitą dieną supilate į ten 1 metrą betono iki 30 cm gylio nuo žemės paviršiaus. Žemiau 30 cm griovio sienos molingame grunte paprastai būna gana lygios.
Ant šio betono mūrijate tris eiles betono keramzito blokelių ir apipilate juos žvyru. Jis patikimai saugos nuo šalčio stumdymo, o blokelių šiluminė varža yra artima vienetui. Taigi, žemiau grindų esančios 2 ar 2,5 eilės blokelių prie 20 laipsnių žemės ir vidaus temperatūrų skirtumo duos tik maždaug 200 W šilumos nuotėkį, kas bus tik apie 250 litų (72,4 eurų) šilumos kaštų per metus, jei šilumos kilovatvalandės kainai 20 ct (0,6 euro centai)
Šildant pamatus turite mėnesį papildomo darbo mažiausiai dviems žmonėms, 2 tūkstančius litų (579,24 eurų) papildomų kaštų ekstrūdiniam polistirolui ir dar mažiausiai 2000 litų kaštų (579,24 eurų) kuolams, OSB plokštėms ir tvirtinimams. Taigi, kaip besuksi, mano siūlomas variantas yra maždaug perpus pigesnis ir kokius keturiskart greitesnis. Galbūt kaip papildomą priemonę galima naudoti 5 cm polistirolą iš pamatų išorės blokelių zonoje. Tik tiek. Ne daugiau. Visos kitos detalės – tarp keramzitinių blokelių kur nors kokią armatūrėlę įsprausti ar pan. – vietinės kūrybos klausimai ir tikrai nedidelių pinigų prašantys dalykai.
Beje, mano paminėtas bičiulis Aivaras pamatų klausimu, manau, su patarimu „prapyškino“. Pasak jo, ant keramzitbetonio blokelių mūryti silikato negalima. Tuo lyg ir parodė, kad nors ir aukštąją fiziką baigęs , nežino, kas yra megapaskalis. Juk keramzitbetonio stiprumas 3 arba 5 Mpa.
Poliniai pamatai arba taip vadinamas rostverkas? Galbūt. Bet tik ne molingame grunte žemoje vietoje. O net ir finansiškai jie nelabai apsimoka. Mano ką tik aprašytas variantas yra kur kas pigesnis ir manau, kad tvirtesnis. Polinių pamatų pats nepasidarysite. O samdant tai tikrai nėra pigu. Nors deklaruojama vieno metro apšiltintų polinių pamatų (kad šiltinimas pamatams, mano nuomone, beveik net nereikalingas, jau rašiau) orientacinė kaina yra apie 45-60 eurų, tačiau čia dažniausiai dar neįskaičiuotos apšiltinimo medžiagos, smėlio darbai, kartais ne visa reikalinga armatūra, kuri tik vėliau argumentuojama, kad „jei nori, kad būtų tvirčiau, galima dar pridėti čia ir čia...“ ir kt.
Visa tai taip pat pavertus pinigais, gerai padarytų polinių pamatų metras kainuoja jau arčiau 90 eurų. Mano aprašytasis „racionalusis“ variantas kainuoja iki 70 eurų už metrą. Savo rankomis darant aš randu, kad galiu sėkmingai iki 55 eurų už metrą jau su 120 cm aukščio 5 cm storio polistirolu viršutinėje dalyje „įsipaišyti“.
Taigi, 100 kvadratų namukui pamatai už 10 tūkstantukų jau su visais kasimo, žvyro ir šiltinimo darbais – visai realu. Pigiau kažin ar pavyks. Einant tokiu racionalių sprendimų ir savo darbo keliu ir turint omeny, kad namo be rūsio pamatai kaštuoja apie 15-18 proc. namo be įrangos ir apdailos kainos, galima manyti, kad namuką pavyks iškelti savo rankomis už 30 tūkstantukų be sklypo, gerbūvio, įrangos ir apdailos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI Piliečio rubrikoje bus publikuojamas ir šio teksto tęsinys!