Atminkime, kad mokykloje jauni žmonės praleidžia nuo 8 iki 15 val. ir didžiausią šio laiko dalį jie sėdi, žiūri ir klauso! Aktyviausiai amžiaus grupei tradicinė mokykla siūlo statiškiausią mokymosi(-mo) būdą. Ir taip dvylika metų.
Ar jums patraukli tokia ugdymo įstaiga? Nieko keisto, kad nepatraukli ir mokiniams, iš čia dažnai kyla motyvacijos, emocinio klimato problemos ir pan. Prieš trejus metus prasidėjusi programa „Kūrybinės partnerystės“, apimanti visą Lietuvą, pakvietė mokyklas praktiškai ieškoti savo būdų, kaip keisti esamą situaciją. Šis projektas vyksta ir mūsų mokykloje.
Kas pasakė, kad pamoka turi trukti 45 min.?
Projekto kūrėjai paklausė: „o kas sakė, kad tokios pamokos turi būti iki pasaulio pabaigos? Kas sakė, kad pamoka turi trukti tik 45 min.? Tradicinė ugdymo retorika „Šito jums reikės egzaminui“ pasikeitė į „šito jums gali prireikti gyvenime“. Bet revoliucingiausias „Kūrybinių partnerysčių“ filosofijos aspektas, mano manymu, tai klausimas: Kaip jaučiatės? Mokykloje, pamokoje, taip mokydamiesi, su šiais klasiokais ar mokytojais?
Projekto dėka į mokyklą atėjo kuriantys praktikai, arba kūrybingi įvairių sričių profesionalai – aktoriai, kino režisieriai, dizaineriai, skulptoriai – žmonės „iš šalies“, kurie, drauge su mokytojais, vesdami netradicines ir įtraukiančias pamokas, suteikė galimybę pamatyti mokinius „iš kitos pusės“, atskleisti lig šiol nepastebėtas mokinių charakterio, jų gebėjimų puses.
Smagu, kad susidarė sąlygos eksperimentuoti: metodais, pamokų laiku, mokymo erdvėmis. Į projektą įsitraukę mokytojai inicijuoja kitas kūrybiškas veiklas, nes jiems norisi dirbti kitaip.
Įjunk vaizduotę – nupiešk, kaip jautiesi
Su „Kūrybinių partnerysčių“ siūlomais kūrybiškais mokymosi metodais mūsų mokykloje susipažino per 200 mokinių, o tai yra trečdalis mūsų moksleivių.
Didžioji dalis mokinių, paklausti, kokios pamokos jie norėtų, kokie metodai jiems naudingiausi, vieningai tvirtina – jie nori aktyvumo ir dinamikos pamokose. Jiems patinka pamokos aktų salėje, nes čia jie jaučiasi laisviau, čia daugiau erdvės, jie gali patys susikurti patogią aplinką, mokiniams patinka kūrybiškos užduotys su vaidybos elementais, jiems patinka dirbti grupėse. Moksleiviams ypač įdomu (nors iš pradžių buvo pakankamai sunku), kai reikia atsakymus ne tik užrašyti, bet ir nupiešti.
Iš pradžių daugelis moksleivių varžėsi, teigdami, kad „piešti nemoka“, bet po truputį lavėjo jų vaizduotė ir drąsa išreikšti save kitaip. Štai vienos iš paskutinių sesijų metu per refleksijos laiką „Kūrybinių partnerysčių“ kuriantis praktikas paprašė, kad mokiniai grupėmis kurdami piešinį, išreikštų savo šios dienos nuotaiką/savijautą. Po to tuos darbus komentavo.
Ir jei projekto pradžioje piešiniuose pasitaikydavo vulgarokų žodžių, buvo daug tuščios vietos, tai šiuo aptariamu atveju piešiniai buvo visi pozityvūs, spalvingi, mokiniai noriai juos komentavo.
Kaip nuotykio atmosferą sukurti pamokoje?
Kadangi mokyklos suole sėdi jauni žmonės, tai jiems įdomu tai, kas intriguoja, kas nustebina, jiems reikia nuotykio. Kaip nuotykio atmosferą sukurti pamokoje? Vienas menkas pavyzdėlis iš projektinės muzikos pamokos. Pamoka prasideda koridoriuje prie klasės. Mokiniai stovi ratu užsimerkę, o kurianti praktikė, pasakodama, kviečia visus mintimis nusikelti į jos kuriamą žodinį vaizdinį, pajusti spalvas, kvapus ir pan.
Vėliau, pamokos tęsinyje, klausydamiesi impresionizmo muzikos (nes tokia buvo pamokos tema), mokiniai, sėdėdami už apvalaus stalo, taškiniu būdu kūrė impresionistinį piešinį. Taigi, visiškai pakito bendravimas – nuo pavienio asmens, kurio dėmesys nukreiptas tik į mokytoją ar į klasės lentą, dabar jie bendravo su sėdinčiais šalia ir prieš juos. Piešinį kūrė visi drauge, taigi, reikėjo susitarti, koks jis bus. Vėliau bendrą darbą komentavo ir tokiu būdu išsiaiškino esminius impresionizmo bruožus.
Per kitą muzikos pamoką kurianti praktikė ir mokytoja mokinių klausė, ar muzika turi skonį? Klausydamiesi romantikų, mokiniai ragavo iš dviejų indų-pajuto saldumą ir rūgštumą. Remiantis skoniu, jie buvo paprašyti apibūdinti girdėtus kūrinius, pagrįsti, kodėl taip mano. Ir tokių pavyzdžių daug, kuomet mokiniams pasiūlomi netikėti, „keisti“ kriterijai. O būtent tas netikėtumas ir keistumas skatina kūrybiškai mąstyti ir sieti tai, kas atrodytų nesusiejama.
Kaip kovojo prieš patyčias
Stebiu nuostabų pokytį vienoje šiemetinio projekto klasėje. Per pirmuosius susitikimus su kuriančia praktike pastebėjome, kad vienoje klasėje ignoruojami keli vaikai, nevengiama, kad ir ne stipriai išreikštų, bet visgi – patyčių.
Netgi ėmėme galvoti, kokius metodus, priemones pasitelkti įtaigesniam kalbėjimui apie patyčias, kito asmens žeminimą. Bet ilgainiui problema išsisprendė pati. Kurianti praktikė drauge su lietuvių kalbos mokytoja pasiūlė mokiniams sukurti jų tapatybę atspindinčius koliažus, naudojant žurnalų iškarpas.
Mokiniai labai įsitraukę dirbo grupėse, net iš šalies matėsi, kad jiems tai įdomu. Po to, kai darbai buvo sukurti, mokiniai turėjo išeiti prieš klasę ir savo darbus pristatyti, remiantis vienu pateiktu kriterijumi – kalbos energingumas. Buvo sukurtos alternatyvios kalbėjimo erdvės – tribūna ir kėdė (mokiniai galėjo kalbėti sėdėdami arba stovėdami).
Po pristatymo kurianti praktikė pakomentuodavo kiekvieno mokinio laikyseną, intonaciją, paklausdavo, kaip mokinys jautėsi – bijojo, jaudinosi, drebėjo ir pan. Aš labai jaudindamasi laukiau, kaip klasė reaguos, kai kalbėti išeis vienas iš „atstumtųjų“. Tas mokinys kalbėjo puikiai: sklandžiai, įdomiai, žaismingai.
Kurianti praktikė pagyrė, pastebėjo, kad kalbėtojas labai gerai maskavo savo jaudulį, gerai valdė balsą. Klasė taip pat klausėsi susidomėjusi, noriai plojo ir „atstumtojo“ statusas ištirpo. Dabar stebiu, kaip tas mokinys daugiau juokiasi, lengviau įsitraukia į užduotis, tarsi „lengviau kvėpuoja“.
Ar mokytojams pavyksta „išeiti“ iš sau įprasto vaidmens?
Mūsų mokykloje dirba iniciatyvūs mokytojai, atviri naujovėms, pasiryžę eksperimentuoti. Projekto pradžioje buvo vos 4 mokytojai, kurie įsitraukė į projektą. Dabar jų 15-20, o tai yra beveik trečdalis visų mokyklos mokytojų. Jei pradžioje mokytojams buvo baisoka, nes nežinojo, kaip jiems seksis, juk reikės „išeiti“ iš sau įprasto vaidmens. Kas bus, jei mokiniai to pokyčio nepriims, jei jiems pasiūlyti nauji metodai nepatiks? Tai natūralūs klausimai prieš naują patirtį.
Dabar gi, džiugu stebėti, kaip mokytojai naujoje metodikoje nardo tarsi žuvys vandenyje. Jei anksčiau dažnai pamokų laikų keitimus derinome su atsakinga administratore, tai dabar mokytojai patys keičiasi pamokomis, ilgina, trumpina jų laiką ir pan.
Pradėjome ieškoti kitokių ugdymo erdvių: mokyklos koridoriai, aktų salė, kultūros centras, mokinių laisvalaikio zonos ir pan. Atsirado daugiau vizualumo: tai ne tik multimedijos naudojimas, kas jau tampa ugdymo kliše, bet stengiamasi mokymo procese daugiau panaudoti pačių mokinių sukurtų vaizdo priemonių.
Pavyzdžiui, vaizdo plakatai, padedantys kurti asociacijas ir tokiu būdu įtvirtinti reikalingas žinias. Mokinių smalsumas skatinamas, naudojant intrigos, paslapties elementą, pvz.: dėžutės, laiškai-šarados, vokai su užduotimis ir kt., kas intriguoja mokinius atspėti, sužinoti, „kas ten yra“.
Apibendrinant noriu drąsiai teigti, kad geriausias sėkmingos pamokos įrodymas – kai suskambėjus skambučiui, mokiniai neskuba iš klasės. Tai įvertinimas kiekvienam mokytojui. Džiaugiuosi, kad projekto metu galiu stebėti tokį mokinių vertinimą.