Tarptautinių žodžių žodynas parazito (gr.parasitos – įnamis, veltėdis) sąvoką visų pirma apibrėžia kaip gyvūną arba augalą, gyvenantį kito organizmo paviršiuje ar viduje bei mintantį jo medžiagomis. Antrąja, rečiau naudojama šio žodžio reikšme nurodyta graikiškoji žodžio samprata – veltėdis žmogus, dykaduonis.
Populiari internetinė enciklopedija Vikipedija rašo: „Parazitizmas (graikiškai παρασσυτισμός) – dviejų rūšių organizmų antagonistinė sugyvenimo forma, kai vienas organizmas (parazitas) gyvena ir minta ant kito ar kitame organizme („šeimininke“) ir sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. Parazitizmas artimas plėšrai, nes poveikis „šeimininkui“ yra panašus“. O dabar padarykime eksperimentą – ankstesniąją pastraipą perskaitykime į ją „įstatydami“ kitus kintamuosius: parazitas – žmogus, šeimininkas – Žemė. Labai panašu į tiesą, ar ne?
Pakalbėkime apie žmogaus „parazitavimo“ Žemėje padarinius. Šiandieną, ekologinio vartojimo paplitimo metu, pastaroji tema yra itin aktuali bei informatyvi, siekiant kuo didesnę visuomenės dalį priversti pažvelgti į ateitį bei pamatyti Žemę tokią, kokia ji bus, jei ir toliau nesusimąstysime apie mūsų perdėto patogumų naudojimo jai daromą žalą.
Šiandien, ko gero, neatsirastų protingo žmogaus, kuris išdrįstų skųstis nepatogiu gyvenimu (be abejo, protingieji dabartinį gyvenimą lygina su, pavyzdžiui, gyvenimu prieš šimtą metų). Ir nors, atrodytų, pakankamai išvystytos jau visos galimos sferos – transportas, maisto, chemijos pramonė ir taip toliau, tačiau kasdien įsitikinama, jog tai – dar ne riba, tobulėti dar yra kur. Svarstant šią temą, turėtų kilti klausimas: „Kokia vis dėlto yra mūsų gyvenimo patogumo ekologinė kaina?“.
Skaitant G.Kozulko ir T.Ašer straipsnį „Žmogus ekosistemoje“ užkliūva besaikio naudojimosi patogumais pavyzdys: vienas iš autorių, besisvečiuodamas Amerikoje, savo draugo gimtadienio proga valgė tortą, kurio vaisiai buvo išauginti Rusijoje, o pats tortas buvo keptas Italijoje.
Paskaičiuokime – vaisiai iš Rusijos keliauja į Italiją, čia kepamas tortas, vėliau jis puošiamas jau minėtais vaisiais ir transportuojamas į Ameriką. Kiek resursų buvo išnaudota ir kiek žalos aplinkai buvo padaryta vien tam, kad Amerikoje gyvenantis žmogus pasimėgautų šio torto gabalėliu? Panaši egoistiška gyvenimo samprata skatina besaikį naudojimą, kuris, savo ruožtu, veda link ekologinių katastrofų.
Plačiausiai pasaulyje nuskambėję Černobylio (Ukraina) bei Fukušimos (Japonija) atominių elektrinių sprogimai, deja, nėra vieninteliai žmogaus veiklos įtakos gamtai pavyzdžiai. Štai Aralo jūra (Kazachija, Uzbekija), kadaise buvęs ketvirtas pagal dydį ežeras pasaulyje, garsėjęs savo biologiniu turtingumu bei klestėjimu, buvo sunaikintas plečiant medvilnės laukus, atnešusius didelius turtus jų savininkams. Siekiant pranašumo kariniuose veiksmuose, Semipalatinsko (Kazachstanas) poligone buvo atlikti atominės bombos bandymai, kurių rezultatai – tūkstančius kartų viršyta leistina radioaktyvaus fono norma. Belovežo giria (Lenkija, Baltarusija), kadaise buvusi neaprėpiama savo teritorija bei turtinga gyvūnų ir augalų įvairove, dėl savanaudiškų materialinių jos „savininkų“ paskatų sparčiai virsta paprastu ir ekologiškai mažai vertingu mišku. Prie jau minėtų ekologinių katastrofų, niokojančių ir skurdinančių aplinką, būtina paminėti įvairiose pasaulio vietose vis dažniau į vandens telkinius išsiliejančią naftą bei toksiško dumblo išsiliejimus, kurių pastaraisiais metais itin padažnėjo.
Naikindami gamtą, naikiname ir visa, kas joje yra: augalus, gyvūnus, netgi pačius save. Nors retas apie tai susimąsto, tačiau augalai žmogaus aplinkoje yra ne ką mažiau svarbūs už gyvūnus – juk jie vertinami ne tik dėl grožio, tačiau ir dėl savo vaistinių savybių, naudojimo maisto gamyboje, pramonėje. Paliečiant temą apie gyvūnų rūšių nykimą, pakaktų apsistoti ties žinduoliais – labiausiai išsivysčiusiais stuburiniais gyvūnais. Jei seniau jie buvo medžiojami dėl būtinybės išgyventi ir apsirengti, tai šiandien jie yra milžiniškais kiekiais naikinami tam, kad prekybos centrų maisto skyriuose apsipirkinėjantieji galėtų pasirinkti iš nesuskaičiuojamo kiekio mėsos gaminių rūšių, o aukštuomenės damos galėtų pasididžiuoti savo brangių kailinių kolekcija. Sparčiai nykstant augalams bei gyvūnams, įvairių sričių pramonės atstovai natūralias produktų sudedamąsias medžiagas keičia į jas panašiomis, tačiau dirbtinėmis, laboratorijose sukurtomis ir turinčiomis dar nežinomą pašalinį poveikį.
Klausimas: kokią vietą pasaulio taršoje užima Lietuva? Atsakymas: pagal savo dydį, gyventojų skaičių ir išsivystymą – per aukštą. Mažai žinomas, tačiau dažnai naudojamas rodiklis, apibūdinantis šalies vystymosi darnumą ir gyvenimo lygį, yra asmens paliekamas Ekologinis pėdsakas. Ekologinis pėdsakas yra apskaičiuojamas pagal šalies biologiškai produktyvios žemės ir jūros plotą, matuojamą pasauliniais hektarais, kurio šaliai reikia tam, kad galėtų apsirūpinti suvartojamais gamtiniais resursais, ir tam, kad būtų įsisavintos atliekos. Produktyviausias asmens ekologinis pėdsakas – 2,1 ha. Tai reiškia, jog, jei visi planetoje gyvenantys gyventojai paskui save paliktų tokį ar mažesnį pėdsaką, planetos ekosistema galėtų išlaikyti stabilumą.
Vidutinis lietuvio ekologinis pėdsakas – net 4,7 ha, taigi kiekvienas iš mūsų suvartojame ir užteršiame dvigubai daugiau, nei turėtume. Palyginimui – keleto labiau išsivysčiusių bei kur kas daugiau gyventojų bei didesnį plotą turinčių šalių gyventojų ekologinius pėdsakus: danų – 8,3 ha, suomių – 6,2 ha, švedų – 5,9 ha. Ar tai galėtų reikšti, jog Lietuvos vystymasis yra darnesnis nei, pavyzdžiui, Danijos? Sunku patikėti.
O dabar atsigręžkime individualiai į save. Kuo aš galiu prisidėti prie gamtos išsaugojimo? Elementariausiais pavyzdys – plastikiniai maišeliai. Kiekvieną kartą, grįždami iš parduotuvės ar turgaus, jų parsinešame apie tuziną, o Europos Sąjungos mastu paskaičiavus plastikinių maišelių naudojimą, kiekvienam asmeniui jų tenka nuo 113 iki 850.
Gerbtinas žmonių, maišelius išmetančių į plastikui skirtus konteinerius, elgesys, tačiau net ir juos galima nuliūdinti dienos švieson ištraukus faktą, jog į tokias talpyklas patekę, tačiau sutepti ar pagaminti iš perdirbimui netinkamų medžiagų, maišeliai atsidurs bendrųjų atliekų sąvartyne, kur irs šimtus metų. Galima pasidžiaugti, jog, sparčiai populiarėjant ekologinio vartojimo pasaulėžiūrai, parduotuvės ėmė siūlyti greičiau suyrančius, tačiau brangius, maišelius. Dažniausiai išskiriamos dvi jų rūšys: epi maišeliai ir organiniai maišeliai. Epi maišelių irimo procesą, deja, apsunkina Lietuvos klimato sąlygos – visiškam jų suirimui yra būtinas didelis kiekis šviesos bei pakankamai aukšta temperatūra. Tuo tarpu organiniai maišeliai yra gaminami iš krakmolo, kukurūzų miltų ir panašių organinės kilmės sudedamųjų dalių – toks plastikas suyra itin greitai, o suiręs nekenkia aplinkai. Grynas.lt atlikto eksperimento metu organinis maišelis suiro per pusmetį, kai tuo tarpu vadinamieji „epi“ maišeliai per tą laiką išliko nepakitę. Tame pačiame portale skelbiama auksinė taisyklė – kad ir kokį maišelį perki, stenkis jį naudoti kaip galima ilgiau. Mokslininkai ragina kiekvieno savęs paklausti, ar jam būtinas automobilis su dviejų litrų ar galingesniu varikliu, ar būtina vienu metu namuose įjungti visą turimą buitinę techniką, ar būtina keletą kartų per metus skristi lėktuvu atostogauti, kiekvieną dieną maudytis po dušu bei valgyti mėsą.
„Ar žmogus tik naikina?“, - klausia A.Gaidamavičius, straipsnio „Žmogaus vaidmuo ekosistemoje. Koks jis?“ autorius. Autoriaus nuomone, žmogus ne tik naikina biologinę įvairovę – jis vienintelis jai suteikia vertę. Taip pat negalima teigti, jog žmogus tik naikina natūralias buveines, jis sukuria ir naujas – tokias, kokių niekas kitas sukurti negali. Jei ne žmogaus veikla, visa Lietuvos teritorija būtų apaugusi vien tik miškais, nebūtų nei laukų, nei pievų, o kartu ir atvirose vietose augančių augalų, juos apdulkinančių vabzdžių, tais vabzdžiais mintančių pievų paukščių ir taip toliau.
Žmogaus veiklos nutraukimo įtaką rūšių nykimui autorius iliustruoja tokiu pavyzdžiu: spalvingų ir egzotiškai atrodančių paukščių kukučio ir žalvarnio nykimą įtakojo tai, jog kaimo žmonės vis rečiau augina arklius ir karves, kurių išmatose gyvenančiais vabalais ir minta minėtieji paukščiai. Per pastaruosius tūkstančius metų tarp žmogaus ir jį supančios aplinkos užsimezgė tamprūs abipusiai ekologiniai ryšiai, taigi galima drąsiai teigti, jog, išnykus žmonijai, gamta prarastų ir jo sukurtą kraštovaizdžio bei biologinę įvairovę.
Ar iš tiesų žmogus – gamtos parazitas? Mano nuomone, ne kiekvienas. Parazitais galime vadinti tuos, kurie tik “ima” iš gamtos. Tie, kurie dar ir „duoda“, yra pilnaverčiai ekosistemos atstovai, be kurių būtų neįmanomi kai kurie gamtoje vykstantys ir teigiamai ją veikiantys procesai. Kyla klausimas, kurių Žemės paviršiumi vaikšto daugiau? Mano nuomonė šiuo klausimu pesimistiška... Dingo dinozaurai – dings ir žmogus, - gamta moka išsivalyti nuo parazitų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!