Taigi pradžia kaip ir nenormali: lapė, asiliukas... Bent kiek besidomintys literatūra stebėtis neturėtų: tai dviejų šio dešimtmečio D. Kajoko išleistų knygų personažai (eilėraščių rinkinys „Kurčiam asiliukui“ bei pokalbių, dienoraščių paraščių ir miniatiūrų knyga „Lapės gaudymas“). Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės - Bitės biblioteka, organizavusi šį susitikimą, anonsavo knygos pristatymą „Lapės gaudymas: eseistinės užsklandėlės“. Renginio vedėja dr. Erika Drungytė (taip pat ir poetė) pakreipė kalbą apie kelias paskutiniąsias D. Kajoko knygas ir pradėjo nuo prozos.
Ne veltui už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ Donaldui Kajokui buvo įteikta Liudo Dovydėno literatūrinė premija. Pats autorius patikino, kad bandė pasitikrinti, ar sugeba įeiti į klasikinio romano žanrą ir pasiimti iš šio modelio tai, kas svarbiausia. Rašymas D. Kajokui yra bandymas pasakyti tai, ko dar lyg ir nepajėgia suprasti pats, - knyga jį turi šiek tiek stebinti. Vakaro vedėja, buvusi ir Liudo Dovydėno literatūrinės premijos vertinimo komisijoje, pajuokavo, kad aptariant romaną išsiskyrė vyrų ir moterų nuomonės: vyrai teigė, kad sunku buvo skaityti, moterys - kaip malonu buvo skaityti... Be to, pasidžiaugė, kad rašytojas labai gražiai pavaizdavo moteris: romantiškomis akimis stebėdamas ir palydėdamas...
Kita knyga - „Lapės gaudymas“. Aišku, kyla klausimas: kas ta lapė. Poeto teigimu, lapė - tai, kas svarbiausia, priklausomai nuo to, pro kokį langelį žiūrėsi... Tos lapės pagauti neįmanoma (kaip ir kokio idealo), bet jei gaudysi, gal šiek tiek suprasi kokybišką gyvenimą: ne tiek daug ir reikia - atsigulti ir atsikelti su šypsena... Tas nedaug išvirsta beveik į neįmanoma... O tai jau bent man ir būtų lapės gaudymas... Dr. Erika Drungytė patarė šią knygą laikyti ant staliuko prie lovos: atsivertei pirmą pasitaikiusį puslapį ir skaitai vieną fragmentą - jo minties gelmės užteks visai dienai. Juolab kad D. Kajokas daug cituoja, mini įvairius autorius ir šaltinius, kurie skaitytojui gali būti nežinomi...
Erikos Drungytės teigimu, D. Kajokas yra susidraugavęs su paradokso magija: pasakoma, kaip niekas nesitiki, nes yra pripratę kitaip, o tai sukelia nuostabą. Kartais jo eilutės atrodo kaip žodžių žaismas, tik įsigilinus galima suvokti giliąją prasmę, pavyzdžiui: „tai tik miražas, kad miražas yra tik miražas“. Stebėtis pačiam ir stebinti kitus - manau, toks šio poeto skiriamasis bruožas. Kaip ir atidumas kalbai. Viename „stabtelėjime“ D. Kajokas sako, kad „kalba yra vidinės ligos arba sveikatos diagnostika“. Matyt, tos mūsų visuomenės ligos yra itin akivaizdžios, nes apie jas gana teisingai ir ironiškai kalbėjo ir rašytojas R. Granauskas Vilniaus knygų mugėje...
Negali nesutikti su renginio vedėjos nuomone, kad poezija ir yra kalbėjimas „kurtiems asiliukams“. Jos nuomone, poezija yra dievų kalba ir ne kiekviena kiaulė gali ja pasipuošti... Stipriai, bet teisingai pasakyta. Juk taip dažnai apie eiles išgirstame tik žodį - „nesąmonės“ iš tų, kurie neturi nei noro, nei laiko pajusti, kaip „iš vidaus kažkas krauna žiedą“. E. Drungytė atsisveikindama palinkėjo skaityti ir išgirsti.